Nawal Šv. Kotrynos bažnyčioje meldėsi Balsu

„Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…

Rūsys, kavianskas rock’n’rollas ir saulėtos dienos šypsena

„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.

Kaip Mes Žaidėme Revoliuciją (2012, Lietuva)

Niekada nebuvau “Anties” fanu. Kad ir “Foje” grupę pradėjau klausyti tuomet, kai jie paskelbė, kad skirstosi, t.y. 1997-taisiais. Vietoj „Foje“ visada klausiau „SEL“, bet ir tai viešai (kiemo draugelių būryje), juos keikdavau, sakydamas, kad tai popsas. (AC/DC ir The Beatles – va čia tai jėga!) Bet „Sąjūdis“… Na, čia jau ne tai, kad fanas buvau, bet tuometinio pilypo mažoje širdyje tam reiškiniui liepsnojo neįprastai didelė meilė.

Sniegynų Įkaitai / The Grey (2012, JAV)

Neperseniausiai atradęs nuostabų puslapį Bushcraft.lt, kuris yra apie ekstremalų poilsį gamtoje ar išlikimo meną joje, supratau, kad reikia pamatyti tokio koncepto filmą. Benaršant, seilė tyso ne tik žiūrint Youtube‘us apie tai kaip yra kepama duona ant akmens, verdama eglių spyglių arbata, ar paruošiama pagauta žuvis. Ašara varvėjo ir skaitant įvairių filmų aprašymus, kurie rodėsi yra tokie spalvingi, gaivūs, harmoningi… Bei netgi dvasiškai turtingi, sakyčiau.

„Rammstein“ Kaune: Ich will mehr

„Ramm-stein. Ramm-stein.“ – anądien per radiją ar tv netikėtai išgirdau. Netikėtai dėl dviejų priežasčių; nes tai buvo reklama įvyksiančio renginio, beigi tas renginys turėjo būti labai greitai. Vos du metai prabėgo! Nuo to kojas pakirtusio, smegenis ištaškiusio, veido šukuoseną pakoregavusio, bei šiaip sprandą surakinusio koncerto. Įspūdžių būta tokių karštų, kad ta temperatūra dauguma sirgo iki šiol. Gi vokiečiai, tradiciškai pažadėjo sugrįžti, bet kas tikėjosi, kad taip greitai?