3 dienos, 2 naktys, 1 savaitgalis Kijeve: penktadienis prieš „Swans“ koncertą (1/2 dalis)

Ką gi Kijevas, Ukraina. Į šią iš pirmo žvilgsnio AVANTIŪRIŠKĄ kelionę leidausi vienas. Nors po itin ilgų paieškų skambinant ne tik draugams, bet ir šiaip pažįstamiems – galiausiai susiradau gerą, savą kompanioną. Bet vis tiek tai atrodė kaip paaugliška avantiūra – vykti į kariaujančią šalį. Ir kadangi šis skrydis buvo vienas ir didelis nuotykis, tai jau oro uoste mūsų su kolega laukė siurprizas. Pasirodo į ne Šengeno zoną patekti galima TIK su pasais. Jokios ID kortelės ar juo labiau teisės čia išsivynioti nepadės. Laimei mano pasas buvo namuose, tai buvo susiskambinta su namiškiais ir pats geriausias pasaulyje tėtis man jį atvežė. Gi kompanionas buvo palydėtas iš oro uosto ir prašė jo tapatybės dėl gėdos šiame rašinyje neviešinti. „Nes ir taip kartėlis drasko manąją širdį…“ – smse rašė jis, kai pasigyriau, kad čia (Kijeve) giedra ir saulė tviskina į akis (Lietuvoje gi tuo tarpu pylė lietutis).

Nusileidus lėktuvui ir pamačius giedrumą su saule, nuotaika bematant pašviesėjo. Viduje spirgėjo malonus jaudulys, kad ši kelionė bus kažkuo ypatinga, sujaukta ir visam gyvenimui įsimintina. Žinoma, susirinkti bankių į veidą nuo kokių užsislaptinusių rusų chuliganų nakties metu (grįžtant iš kokio „Swans“ koncerto) itin bijojau. Tai visus belipant iš lėktuvo lietuvius krizenti privertė mano klausimai „ar čia saugu? Ar manęs nieks neapiplėš, nesumuš?“ Visi vieningai atsakė, kad su tokia maike tu tikrai neprapulsi – Ukrainiečiai tave apgins nuo jų nekenčiamų rusų kaip tikrą brolį.

11731965_852974668131579_7449654460170487966_o

Hostelis – pasakiškas. Jaukus, ramus, su itin maloniu personalu ir tiesiog jame jaučiausi it namie, puiki atmosfera ir visa kita. Tiesa, įsikūręs jis kiek tolokai nuo centro (2,3 km), bet už tai pliusas jo tas, kad pėstute per 25 min. nuo jo galėjai pasiekt Traukinių stotį. Užsisakiau vietą 4 lovų dorm kambaryje ir vos atėjęs teradau vieną miegantį žmogų. Kadangi buvo jau apie 11 val., o aš ypatingai nenorėjau liūdnai vaikščioti vienas po Kijevą, nutariau palaukti kol anas nubus ir pažiūrėti kas jisai per vienas. Ir ką gi, ponios ir ponai, tai buvo Dievo atsiųstas man Sielos Brolis. Ilgaplaukis metalistas, vardu Mitchas iš Kanados. O mes kaip visi puikiai žinom – metalo subkultūros atstovai yra bene patys saviausi ir nuoširdžiausi žmonės iš visų ar lyginant su kitais.

Google Mapse buvau susižymėjęs gal 10 must see taškų Kijeve. Bet dar nulipom pas hostelio administratorę, kuri buvo kiek jaunesnė už mane, nėščia bei su neskustomis pažastimis ir gavom labai išsamiai jos ranka nubraižytą žemėlapį kur kokia vieta tinkamiausia valgyt, kur nusipirkt ukrainietiško šokolado, kur yra žymusis Sofijos Soboras ir t.t ir pan.

Pirmiausia kas be ko varėm pasistiprinti. Kainos Kijeve – fantastiškos. Šeštadienį kai po penktadienio nusirovimo, užtūsinimo ir užuliavojimo miegojau iki 2tros dienos, tai vos pavilkdamas kojas nuėjau valgyti į prabangų Prancūzišką restoraną šalimais hostelio. Ten sumokėjau už pietus nesveikus 570 grivinų, kas yra lygu 22 eurams ir tai buvo VELNIŠKAI brangu (Vilniuje tai kaip ir yra labai normali kaina). Gi penktadienį su Mitchu radome „Katyusha“ – Ukrainietiškų patiekalų restoranų tinklo taverną ir pasakiškai skaniai pavalgėm, atsigaivinom gėrimais už vos 8 eurus kiekvienas. Aš keldamas taurelę sakiau tostą „Ačiū Dievui už likimo dovanas!“ Gi draugelis buvo dar sentimentalesnis – „For our friendship… And for my grandfather, who passed away this year. He was a good man.“

11722256_852974681464911_1044280676893901092_o

Kadangi Kijeve atstumai yra gana nemenki, šiek tiek painūs ir su daug kalnelių, bei įkalnių – kai pavalgėme – buvo jau apie 15 valanda, t.y 3 valandos nuo mūsų išėjimo iš hostelio. Visą laiką kliovėmės kojomis, nes autobusų nesimatė, o metro tinklas ten nėra išvystytas – yra vos kelios linijos. Taksi gi, klaidingai bijojom. Galvojom, kad arba šiaip brangu, o jei ir normalios kainos tai paprastai sakant, kaip užsieniečius mus išdurs.

Po pasisėdėjimo „Katyushoje“ aplankėme taip vadinamus „Golden gates“. Nieko įspūdingo – iš medžio suręstas statinys, o pagrindinė atraminė siena iš raudonų plytų su geležinėmis užvertomis durimis. Dar šalimais stūksojo įspūdinga varinė statula, prie kurios visi įnirtingai fotografavosi ir šiaip maivėsi.

Sekantis taškas – žymusis Sofijos Soboras (ar pagal Google – Sophia‘s Cathedral). Iš išorės įspūdingas auksinių kupolų statinys, o viduje daug budinčių moterėlių, kurios akylai stebi ar kas nefotografuoja. Tačiau ši vieta man paliko bene silpniausią įspūdį iš visų Ukrainoje lankytų vietų. Interjeras nedvelkė jokia sakralia dvasia, o trenkė eilinio muziejaus atmosfera. Tiesa ten buvo įspūdingo aukščio bokštas, į kurio viršų gali užlipti. Ko mes žinoma nedarėme – užteko užsikapanot į pirmą jo aukštą, kad nusikalt ir tuo pačiu pamatyt pakankamai įspūdingą panoramą su atsiveriančia Šv. Michailo katedra. Kas ir buvo mūsų trečiasis ir paskutinis dienos taškas. Tiesa į tą katedrą mes neužėjome, nes buvo 18 valandų, o mes dar norėjome užkąsti, atsigaivinti ir pailsėti iki „Swansų“, kurių šou žadėjo startuoti 20:00. Nes nors ir atrodo, kad tik trys objektai pamatyti, bet nusiplukta ir prakaito aplyti buvom iki žemės graibymo. O kiek iš lauko kioskelių dvigubų Espresso išgerta…

11741240_852975168131529_8221590506361608119_o

Kas dar neskatino eiti į Šv. Michailo katedros vidų yra tai, kad ji per antrą pasaulinį karą buvo visiškai sugriauta ir atstatyta sovietų. Tad sakralumo, mums pasirodė ten nerasime ir su žiburiu, ir tebus tai dar vienas eilinis muziejus. Nors taksistas sakė, kad už Sofijos soborą ten gražiau.

Pasistiprinti išsirinkom arčiausiai buvusią – Japoniško maisto restoraną. Ir baisiai neskaniai pavalgėm. Paveiksle įspūdingai atrodžiusią jūros gėrybių sriubą sudarė sojos vandenyje plaukiojantys keli išmirkę lašišos ir aštuonkojų gabaliukai, o salotos buvo su beskone lašiša, keliomis skiltelėmis pomidorų, bei salotų lapais. Ir nesusilaikiau. Atėjus padavėjai maloniai paaiškinau, kad iš sriubos tikėjausi kiek kitokio varianto, t.y. bent dalinaus panašumo į tą kurį regėjau paveiksle. Kai ši pasiūlė už sriubikę nemokėti (jei sutiks administratorius) – atsakiau „aš nesu iš tų kuris drasko akis ir jei reiks sumokėsiu. Bet tiesiog sriuba buvo tikrai nevalgoma“. Likusią rudą sriubos sunką ji išnešė į virtuvę ir grįžo su plačia šypsena veide pranešdama,  kad „taip sriuba buvo itin sūri, atsiprašome, jūs už tai – nemokėsite! Ir ačiū, kad pranešėte mums už tokį nesėkmingai pagamintą patiekalą“. Jaučiat?

…sekantis rašinys – APIE „SWANS“ KONCERTĄ – greitai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *