„Akvarium“ 4000 metų Vilniuje: rokenrolas gyvas Borios dėka

Baskovas, Kirkorovas… Skaitėte jų koncertų apžvalgas, žinote kaip laukiu Lietuvoje Moisejevo. Bet be šių grandų dar yra krūvos kitų visiškai puikių rusų atlikėjų. Iki Kolios ir Filipo reikėjo daaugti, gi tokios grupės kaip „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Mumiy Troll“ ir „Akvarium“ stvėrė mane dar tada kai protas sėklas tik daigino. Tad kaip gi nenueisi atsižymėti daugiau nei įspūdingos 40 metų sukakties, kurią grupė „Akvarium“ koncertu paminėjo sausakimšoje „Forum Palace“ erdvėje. Nors bilietų kainos siekė net 300 litų.

Kaip tyčia šie rusai ir vėl koncertavo darbo dienos metu, ne savaitgalį. Bet mes prie to įpratome – tie kas gyvena ne Vilniuje – išmoko atlikti reikiamus juridinius judesius (Gegužės 1-mąją atšvęst kiek vėliau – su „Akvarium“). Būta prieš tai 3 koncertuose ir mane visada be klasiškos muzikos dar labai paveikdavo atmosfera, žavėdavo susirinkusi publika. Rusai juk, kaip sakoma – atvira širdis; jie prie baro ne 40 gramų, o lengvai 100 kelia. Bet be šių slaviškų atributų susirinkusieji – tiesiog 100 % melomanai, 100 % geros muzikos gerbėjai – ją suprantantys, vertinantys ir tiesiog mylintys.

Kadangi jubiliejus net 40-tas (o pasak nepatvirtinų šaltinių, artimų Grebenščikovui – iš tikro 4000-tasis), tai ir erdvė koncerto šį kart prabangi. Kadaise „Akvarium“ grojo pilnutėlaičiuose sporto rūmuose, vėliau jaukiai virpino kauniečių širdis mažyčiame klube „Siena“, kažkada Boria su akustine gitara solavo ir Šv. Kotrynos bažnyčioj, tai dabar Mohikanai sutraukė pilnutėlaitį „Galaxy“ klubą. „100 litų? Nu jo, laikai atėjo… Kažkada, pamenu, Borią būdavo galima už dvacoką paklausyt…“ – taip reagavo vienas pilietis sužinojęs, kad pigiausio bilieto vertė į šį renginį yra 100 litų.

Koncertas kaip ir priklauso startavo nauja daina iš paskutiniojo rusų albumo pavadinimu „Архангельск“. Trankus, masyvus ir linkčioti verčiantis rockenrolas. Be jubiliejinės sukakties atšventimo, ko gero, ne vieną „rusų muzikos reiškinio“ gerbėją viliojo dar ir tokios pranešimo spaudai eilutės, kaip galimybė „išgirsti didžiausius grupės hitus, sukurtus per visą 40 metų muzikavimo periodą“. Tad panašiai ir buvo. Skambėjo tokie kultiniai šmotai kaip „Я змея“, „Растаманы из Глубинки“, liūliavo baladės kaip „Аделаида“, „Лошадь белая“, „Железнодорожная вода“ ir netgi man didelė maloni staigmena – „10 стрел“. Šokdino „Она может двигать“, ”Слова растамана“, bei per bisą sugrota tradicinė „Все говорят что пить нельзя“.

Koncertas truko beveik 2 valandas, atgriežta buvo apie 20 kūrinių. Kaip žinia, šis ansamblis pasižymi retu produktyvumu ir albumų per savo ilgą muzikinį kelią yra prileidęs daugiau nei kai kurios šiuolaikinės grupės turi savo saskaitoje dainų. Tad ką sugroti koncerto metu Grebenščikovui & Co veikiausiai yra didelis galvos skausmas, o fanams – atviras diskusijoms klausimas. Asmeniškai aš prieš tai aplankytuose 3 koncertuose girdėjau daugiau mylimų dainų nei šiame, kitiems galbūt – priešingai, kas yra natūralu. Gaila, bet eilinį kartą nei „Поезд в огне“, nei „Кардиограма“ ar, kad ir „Мальчик Евграф“ su „Старик Козлодоев“.

Kalbant apie vaizdą ir vyksmą ant scenos – negalima jo neapkalbėti. „Scenoje pasirodys net 15 muzikantų, tarp jų – trys pasaulinio lygio instrumentininkai iš Vakarų Europos“ – taip skelbė renginį anonsuojantis tekstas. Iš prieš tai regėtų grupės koncertų vis dar liko tas pats barzdotasai smuikininkas, ilgaplaukis klavišininkas, bei linksmai trenktas perkusininkas. Visi kiti muzikantai, t.y. trys pučiamieji, bugninikas, kontrabosistas, gitarsitas – nauji / jauni / nematyti. Kurie iš jų tie „pasaulinio lygio instrumentalistai“ – nepažinau, tačiau grojo visi profesionaliai, su „normaliom / priklausomom“ klaidelėm.

Tačiau kaip ir visada yra ir kita medalio pusė. Komandos grota gal ir pagal klasę, bet ABSOLIUČIAI be jokios ugnies, įsijautimo ar artistiškumo. Rodydavosi, kad muzikantai tiesiog atlieka savo pareigą, o būti ant scenos jiems anokia šventė, o greičiau prievolė, privalomas darbas. Vienintelis būgninkas dėjo nuo širdies, bei iš senosios gvardijos likęs tas smagusis „trenkteltas“ perkusininkas. Labai pasigedau ankstesniuose koncertuose buvusio bosinės gitaros virtuozo Andrėjaus Svetlovo. Jo pašėlusi nuotaika buvo tas taškas kuris sudarydavo tą smagujį trikampį scenoje: Boria-perkusininkas-bosistas.

Gaila, bet po koncerto iš įrašų galima tebuvo įsigyti kompaktus. Tad autogarfui vinilą neveltui užsisakiau beveik mėnesis iki koncerto, o atvežė jį man kaip tik Gegužės 10-tai. Susitikimas su Borisu Grebenščikovu buvo iš ties įdomus ir nevienspalvis. Kažkada Mamontovas, užklaustas apie Teatro ir Koncerto scenų skirtumus, teigė jog po spektaklio „Hamletas“ jis jaučiasi „kapitaliai išsunktas“, o kai sugriežia koncertą – pasikrauną toną žiežirbų teigiamos energijos. Ir štai siurprizas – viso koncerto metu šypsojęsis, neblėstančią energiją spinduliavęs ir gerą valią skleidęs Borisas G. autografą man ant vinilo suraitę sėdėdamas bejėgiškai kėdėje. Rodėsi, kad jis yra absoliučiai išsunktas, vaizdas buvo lyg jis ką tik grįžo iš kokios nors angliakasybos šachtos.

Ar eisiu į dar vieną (5-tą) grupės „Akvarium“ koncertą? Teks labai pagalvot. Šiuo metu, manau, kad tikrai ne, nes jaučiuosi „atsikandęs“. Ko tikrai nepraleisčiau tai solinio B. Grebenščikovo koncerto su akustine gitara rankose, kaip kad buvo minėtas prieš pora metų Šv. Kotrynos bažnyčioj. Nes grupė pasirodė per nelyg „ne akvariumiška“, o Boria yra Boria – tik į jį praktiškai ir buvo visų akys „Galaxy“ klube. Tad akustinis solo koncertas – labai laukiamas kult.lt renginys rusų kalba ateityje. Ir reik tikėtis, kad jei jis bus tai kaip ir priklauso – savaitgalį.

Держись, БГ!

foto: T. Vinicko. video: „PenkiTV“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *