Alina Orlova Valdovų Rūmuose: kuomet siautėja kontroliuojamos stichijos

Alina Orlova komponuoti pianinu pradėjo, turbūt būdama poros mėnesių, po savo gimimo. Jos demo įrašai, kurie žaibiškai plito internete, pasirodė prieš kokius 15 metų. Tada sekė ilgai visų lauktas studijinis įrašas „Laukinis šuo dingo“ ir nuo tada likusi istorijos dalis yra daugiau, mažiau visiems puikiai žinoma.  Koncertai Paryžiuje, Maskvoje, Londone, kituose svarbiausiuose pasaulio taškuose ir, pastaruoju metu, prestižinėse ar išskirtinėse erdvėse.

Pats ją, netiesiogiai pažinojau, dar iki jos muzikos. Prieš tuos ~15 metų ji, kaip jauna menininkė – įkėlinėdavo savo subtilius piešimo darbus į, kadaise, svarbiausią Lietuvoje, visokio plauko meninikų internetinę platformą, kur ir pats reikšdavausi (buvau net užsisakęs iš jos, už sutartą ~200 Litų atlygio, darbą tėvams Kalėdų proga, kuriame būtų nupiešti kokie nors jogai, tačiau Kalėdos keitė Kalėdas, o darbo taip ir nepavyko susiveikti man iš jos).

Krypstant dar į paraštes – antrasis Alinos Orlovos albumas „Mutabor“ man yra vienas geriausių įrašų Lietuvos muzikinės scenos istorijoje. Kadaise vos jį išgirdęs, pamaniau – taigi čia vos ne Pink Floydų „Darksaidas“, kurio pristatymo koncertas, pagal mane, taip ir šaukėsi kokio nors audiovizualinio, didingo, teatrališko išpildymo (panašiai, kaip pasirodymus kadaise statė minėtieji britai).

Ir, štai mes turime jau ketvirtąjį (po prieš 3 metus sekusio elektroninių garsų persmelkto „88”) Alinos Orlovos diską „Daybreak“ bei… Valdovų Rūmus. Galiausiai bus, tai ko buvo laukta iš „Mutabor“ pristatymo?

Jau beveik 20 valanda, o erdvė – tuščia, vos ne kaip plyšęs žvejo rėtis. Tačiau, gana greit, visi lyrikos ir poetinės atgaivos išsiilgę melomanai, galima sakyti, sklidinai užpildo saulėtos gaivumos nuspalvintą, didngą Vilniaus lokaciją ir muzikinis, vasarinės melancholijos persmelktas, vakaras prasideda.

Užkopusi ant scenos Alina, nedrąsiai prisėda prie fortepijono ir, atsargiai dėliodama žodžius, it kaladėles vaikas – papasakoja, kas visų atėjusiųjų laukia. O laukia dvi dalys (siurprizas) iš kurių – pirmoje bus senos-geros-pažįstamos dainos. Gi antroje – ko, daugumoje, visi susirinko – naujos medžiagos pristatymas.

Pianinas ir Alina. Pirmoje dalyje suskambo tokios, manau, visiems puikiai žinomos kompozicijos, kaip „Mėnulis“, „Nesvarbu“, „Širdis“, „Slėpynės“.  Kas man labai patiko, kad atlikėja susuokė „Čia“ – kaip ji pasakė – savo bene depresyviausią kūrinį, kuris Valdovų Rūmuose sutvisko visiškai kitaip nei įraše, ne taip depresyviai.

Beklausant pirmąją koncerto dalį, galėjai pajusti seniai pažįstamas dvi atlikėjos puses ar paradigmas. Kuomet Alina kalba – iš jos viesulu veržiasi jos skiriamasis bruožas nuo seno – nepamatuojamas kuklumas. Tačiau kai ji yra dainavimas ir pianinas – tuomet, bent aš, regiu emocijų, ekspresijos ir artistiškumo audrą. Bendras viso to derinys? Atsakymas paprastas: unikalumas. Ir tikrai, manau, to niekas per daug neužginčys.

Antra dalis prasidėjo, vėl gi, soliniu Alina+piano išstojimu ir, prieš pat, užkopiant ant scenos styginių kvintetui, laukė tai, ką buvau užmiršęs, jog ji atlieka – David Bowie „Heroes“ kūrinys. Buvo baisiai smagu, kad pagaliau pavyko išgirsti jį gyvai, o ne iš mėgėjiškai filmuotų youtube įrašų (Alina prisidėjo prie viso elito – tiek Depeche Mode, tiek Motorhead, tiek kitų, kurie šią dainą savo amplua ir išpildė, ir, svarbiausia, papildė tiesiog įstabiai, taip pagerbiant DB).

O toliau, kaip g-taskas.lt senesnio albumo pristatymo koncerto atsiliepime labai teisingai perskaičiau – iš koncerto susidaryti įspūdį apie naują įrašą yra tolygu būti tokiam pačiam naiviam, kaip vaikui. Esu skolose, bet radau iš kur gauti pinigų ir pasiėmiau jų į koncertą daugiau. Ne, ne gėrimams, o buvau beveik 100% garantuotas, kad bus galima galop įsigyti į kolekciją pirmąjį Alinos Orlovos vinilo blynelį!

Mhm, taigi, kad ir čia likau naiviai nustebintas, nes ant stalelio stūksojo tik krūvelės, taip vadinamos, senosios mokyklos garsinio mediumo, t.y. kompaktiniai diskai (ką gi, beliks laukti, kada albumas bus įkeltas ar į Pakartot.lt, ar Spotify platformas, nes tiek aš, tiek mano kompiuteris CD grotuvo neturim).

Antroje dalyje buvo dainuojama ir lietuviškai, ir rusiškai, ir angliškai. Buvo sugiedotas ir pagal Antano Miškinio eiles sukurtas „Elegantiškai sninga“ kūrinys, kuris tokiems seniems reiveriams, kaip aš, žinomas dar nuo tų laikų, kada jį elektroniškai, daugiau nei prieš nei 10 metų, surentė Sheezanova (pagal jį būdavo privaloma šokti jau seniai nebeveikiančiame Gravity klube).

Pasak AlinosDaybreak“ albumas yra tarsi grįžimas prie ištakų, t.y. prie kiek įmanoma kamerinio ir intravertiško skambesio – visai kaip tuose demo ar pirmojo albumo įrašuose, prieš 10 metų. Tad vakaras Valdovų Rūmuose – būtent šių žodžių matearelizacija. Ir jokių mano lauktų vizualinių efektų ar scenografinių sprogimų čia nebuvo sulaukta. Bet ar nuo to įspūdis suprastėjo?

Klausant ir stebint šį koncertą iš įvairių taškų, buvo galima įsitikinti mano anksčiau minėta dviejų A. Orlovos stichijų harmoniška saveika. Nedrąsus, bet ir labai ryškus vokalas; ryžtingas ir tuo pačiu elegantiškas piano; bei penkios subtiliai subalansuotos stygos ir užpildė erdvę, ir sugūžėjusią įvairiausio plauko publiką pasakysiu paprastai – įšaldė sinchroninei, bažnytinei tylai.

Ar senąjį jos talento gerbėją, ar šiaip eilinį festivalio Midsummer Vilnius lankytoją, ar su vaikais (netgi kūdykiais, sau romiai besnūduriavusiais, be triukšmo viso koncerto metu vėžymėliuose), atėjusiais jaunaisiais tėveliais. Buvo ir močiučių su kilmingomis damomis, su po pažastimis atsineštais vyriškiais, kurie turbūt ėjo į koncertą labiau iš meilės savo antrąjai pusei, nei vakaro kaltininkės kūrybai.

Apibendrintai galima teigti, jog kaip mačiusiam ne vieną ir ne kelis Alinos Orlovos koncertus – nieko naujo nepamačiau, galima sakyti ir neišgirdau. Bet ko tikėtis, kai meninkės idėja su albumu „Daybreak“, yra būtent grįžimas prie ištakų? Esmė, kad patyriau tai, kas visada pas ją veikia tiek manyje, tiek masina eiti į jos koncertus, kad ir tūkstantinę žmonių minią (tiek, pasak organizatorių, apytiksliai buvo sugužėjusiųjų Valdovų Rūmų kieme).

Tai – rodosi, dar ilgai neišsenksiantis kūrybinis potencialas, minėta stichijų sąveika ir jos poveikio įtaigi galia. Na ir tiesiog talentas, žavesys, bei minėtas išskirtinumo unikalumas. Viso to padarinyje ne tik mes, bet ir prancūzai ar ukrainiečiai klauso, kaip ji lietuviškai jiems bando įrodyti, kad „mėnulyje nėra mokyklų“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *