Andriaus Mamontovo vinilas „Perlai ir sakuros“: kada svarbu yra dainų tekstai

Kadaise, mokykloje, Gimtosios kalbos mokytojas mūsų klasės užklausė; koks yra jūsų mėgstamiausias Lietuvos poetas? Garsiai ištariau – Andrius Mamontovas. Vieni ieško nišinių dalykų, kiti dairosi į klasikus ir šioje sferoje karaliaujančius, o aš, kaip žmogus paprastas, pasirinkau p(ap)rastai – pop / rock muzikantą. Ir, beje, mano nuomonė ties šiuo dalyku per daug nepakito po šiolei.

Viena yra naujausią Andriaus Mamontovo vinilo plokštelę „Perlai ir sakuros“ tiesiog klausyti, kitka – dar ir tyrinėti tekstus. Ir net titulinė daina, jei į ją žiūri plokščiai, atrodo tarsi Andriaus piktokas sarkazmo šūkis. Ar jo prikolas, kaip atkirtis tiems visiems kritikams, kurie jį lazdavoja dėl tų pačių vėjas, žvaigždė, vanduo, saulė, kelias naudojamų šauksmininkų ir neva nieko naujo metai iš metų nesumąstančio.

Tačiau tai nėra tiesiog atkirtis. Nors, taip, šiame įraše to sarkazmo ir netgi šiokio tokio pykčio rasti galima nemenkai. Tekstai man stiprūs tuo, kad tas pyktis nukreiptas į žmonių naivų kvailumą, negailima juose kritikos nūdienos žmonių dvasinių vertybių „nusimušimui“ nuo kurso, bei, žinoma, socialinėms realijoms. „Perlai ir sakuros“ įrašo lyrinės eilutės man tuo geros, kad visoje toje kritikoje finale yra braunamasi link šviesos šaltinio (na, bet tai priklauso juk, nes menas turi įkvėpti).

Klausant albumą įprastai, be turimų tekstų prieš akis, rodosi, jog plokštelė koduoja savy gan paprastas ar netgi paviršutiniškas žinutes. Ypač jei orientyras tavasis tėra kūrinių pavadinimai – „Malibu“, „Energijos tvermės dėsnis“, tas pats titulinis, visų FB apipletkintas „Perlai ir sakuros“ gabalas – automatu nuteikia nerimtam.

Bei, tuo pačiu, būtina pridurti, kad garsinis teksto akompanimentas man pasirodė per daug „šviesus“ ir „skaidrus“ tiems rimtiems ir, netgi, gan tamsokiems tekstams. Realiai, savo krūviu, eilutės kažkuo man neša į „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ garsinį toną. Žinoma, neskaitant, man puikiai teksto ir garso paradigmoms susižaidus pirmoje plokštelės epinėje kompozicijoje, pavadinimu „Aš vis dar čia“ (man ši daina – albumo favoritas).

Tad kodėl ši muzikinio įrašo apžvalga yra koncentruota tik į kūrinių tekstus? Tam, kad pirktumėte vinilą ir išsitraukę voką, klausydami plokštelę, palaipsniui ir tekstą skaitytumėte. Tada viskas, mano nuomone, ne vienam pražys ir gal numuš išankstinius nusisitatymus, kuriuos turite ties Lietuviškosios muzikos pop / rock gyvojo klasiko, kaip tekstuose štampuojančio metai iš metų tą patį ir tą patį. Mano nuomone, to ne tai, kad nėra, bet ir nelabai kada buvo.

Andrius Mamontovas su plokštele „Perlai ir sakuros“ vėl įrodo, kad jis ne tik nebijo per eksperimentus iš rašto nueiti į kraštą. Priešingai – dar kartą pamatome, kad būdamas vis kitoks – vis tiek ir skamba gerai, ir jo kūrinius įdomu tyrinėti skaitant, ko finale, gauni sinergiškai skanų patiekalą sielai. Kur siela – ne vien tik tavo ausys, bet ir akys su pajungtu protu.

2 Komentarai apie “Andriaus Mamontovo vinilas „Perlai ir sakuros“: kada svarbu yra dainų tekstai

  1. Pamenu kadais diskutavom su Lukošium apie Andriaus tekstų prasmę…ne mums, ne mums juos suprast… Jei taip giliau paanalizavus „Pupyčių“ dainuškų žodžius, gal atrastume ir ten gilią prasmę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *