Andrius Mamontovas „Elektroninis Dievas“: atgal prie šaknų?

Štai ir naujas jau net 30-tas kaip kūrėjo ir 18-tas kaip solo atlikėjo albumas iš Andriaus Mamontovo stovyklos. Pieš tai sekęs „Geltona Žalia Raudona“ buvo eksperimentinis koncepcine prasme. Šįkart vėlgi įdomu – skambus pavadinimas „Elektroninis Dievas“, nemažai žadantis singlas „Rudenio Vėjas“, bei Mamontovo teiginys, kad stilistiškai albumas bus panašus į pirmus jo solo darbus, t.y. “Pabėgimą” ir “Šiaurės Naktis. Pusė Penkių”. Lauk minorinių gaidų, depresovų tekstų ir šiaip back to the roots! –  tarsi sakė jis.

Vakarų civilizacija žlunga, nes yra pasimetusi savo vertybėse – taip ir panašiai krykštauja šiuo metu ne vienas, kuriam patinka žodelis „krizė“. Jei albumu „G.Ž.R.“ Andriucha mus kaip individus norėjo šiek tiek supykdyt (gerąja prasme) ir pažadint iš abejingumo miego, tai albumu „Elektroninis Dievas“ jis nagrinėja tikėjimo problematiką. Svetimi, materialūs, laikini dievai… Negali už to „užsikabinti“, nes plastmasė kaip ir greitas maistas ar elektroninės erdvės draugai –  nėra tikri. Tad reikia atsigręžt į tai kuo tikėjo mūsų senoliai, grįžti prie savųjų šaknų.

Taip ir gimė stilius „pagan pop“, o visa ši koncepcija – Andriui rankiojant akmenukus ant jūros kranto. Galima sakyt, kad tikrai pataikyta, ar ne? Tema šioms dienoms kaip niekad aktuali, o ir tamsaus AM skambesio mes esam pasiilgę. Tačiau ar tai skamba? Kaip gi ta pagoniška pop muzika atrodo? Ar pavyko Andriui sugrąžint mus prie tikėjimo šaknų, bei pačiam sugrįžt prie Skambesio Šaknų?

Atsakymas būtų dvejopas. Drįstu teigti, kad prie skambesio šaknų šiuo savo albumu Mamontovas tikrai negrįžo. Taip, atmosfera gal kažkiek ir panaši į pirmuosius darbus. Bet vienok, vietoj nakties aš čia regiu rūko apgaubtą rytą. Vietoj „tamsu“ aš labiau linkęs ištarti „gūdu“. Skambesyje nėra tų giliai minorinių tonacijų kaip „Pabėgime“, ar tamsios psichodelikos kaip „Šiaurės Naktis. Pusė Pankių“. Anie darbai stverdavo juodąjį jautį už ragų, gi šis joja ant kiek mažesnio arkliuko.

Tuose albumuose jei jau dainuojama apie mirtį (pvz „Kiek laiko liko mums“ ar „Jeigu aš numirsiu“), tai klausydmas jauti „kraujo krešulių“ skonį burnoje, ar girdi „dangaus balsus“ galvoje. Gi „Elektroninis Dievas“ pasižymi  melancholiškumu, minkštumu bei apdainuojamų temų lengvumu. Jis ne grūzina, ne skandina klampioje atmosferoje, o sukuria foną, vedžioja po lengvą rūką. Soft dark dream pop – taip dar galima perkrikštyti tą „pagonišką pop muziką“.

Žodžiai dainų, kaip žodžiai – Mamontovas tęsia tradicijas vėl dainuodamas apie vandenį, vėją, svajonę, tave, save ir be abejo Dievą. Tas pats paprastumas ir jei ne genialumas, tai bent tikrai gražiai ir kompoziciškai įvilkta Teisinga mintis, su folkloru  (ar klasika) tampančiomis sentencijomis. Bet va ką būtina išskirt tai aranžuotės – visiškas albumo laimėjimas. Subtilios, konceptualios, netgi sakyčiau pedantiškos. Andrius viską darė, visus instrumentus įgrojo, vienas pats.

Internete teko skaityt nemažai nuomonių. Vieni albumą deda į šuns dienas, kiti –  sveikina Mamontovą radus tai „ko būtent dabar reikia klausytojui“. Man pačiam šis darbas visai patinka. Galbūt ir jaučiasi prėskumas, kai lygini jį su anksčiau minėtais albumais, bet man taipogi patinka ta specifinė atmosfera. Įdomus Andriaus ieškojimas, bei nesėdėjimas vienoj baloj. O autoriaus ieškojimai tai – visada skirtingi klausytojo atradimai.

Savo video bloge Mamontovas pranašavo, kad albumas „bus komecinė nesėkmė“. Ir ką gi, istoriją su LNK žinom – albumą parsisiuntė jau net virš 70 tūkst. kartų. Tad eilinį kartą susidomėjimas milžiniškas, nes Andriui jį sukelt pavyksta itin meistriškai. (kaip kokiam Steve‘ui Jobsui) O ir nuo „komercinių nesėkmių“ kaip matom jis tikrai nemirs. Gera karma.

Tad Andrius nors ir negrįžo prie skambesio šaknų, bet bent sėdėjo ant jų kurdamas šį albumą. O ar jis grąžino mus prie tikėjimo, klauskite geriau savęs, bet ne dar vieno elektroninio dievo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *