Apie tai kas kaltas dėl eilinio Lietuvos vyrų futbolo rinktinės fiasko arba, kad kaltųjų… nėra

Lietuvos futbolas yra dar nesapnuotame dugne. Jau atrodė, kad jį pasiekėme Lietuvos futbolo rinktinei vadovaujant Igoriui Pankratjevui, tačiau matome, kad sugebame kristi ir nusiristi dar žemiau. Kas kaltas visi klausia? Prie I. Pankratjevo visų strėlės buvo skirtos būtent jam. Pilama visa kanalizacija ant jo. Galima sakyti visi – ir futbolo ekspertai, ir sirgaliai – vieningai teigė, kad Igoris vadovauja tatalaus antifutbolo principu, t.y. jis nevadovauja, nes vadovavimo iš vis nėra. Gi dabar? Pasvarstykime.

Laikai pasikeitė. Seną ir korumpuotą LFF vadovybę pakeitė jauni, išsilavinę ir veržlūs vadovai. Prie rinktinės vairo stojo Lietuvos futbolo legenda Edgaras Jankauskas – šviežias, energingas ir su naujomis idėjomis. Pirmi rinktinės rezultatai rodė, kad ir žaidėjai yra tie, su kuriais pasieksime galop bent šiokį tokį rezultatą, gal net svajonėmis apipuoštą. Liudijo tą pirmos trys varžybos – gražus, veržlus akiai, bei svarbiasia, su nusiteikimu ir, idėja NUGALĖTI žaidimas.

Atrodė štai, futbolo saulė kyla iš po juodojo dugno, zenito link. Nes turime ir gana puikius žaidėjus, ir naują perspektyvų trenerį ir galiausiai gerus rezultatus. Yra ir puolėjas Lukas Spalvis su Lietuviškuoju Rooney Darvydu Šernu. Yra ir taip vadinami wingeriai, t.y. talentingasis Arvydas Novikovas, bei įvarčiais siautėjantis Fiodoras Černychas. Vartus saugo gana sėkmingai žaidžiantys Ernestas Šetkus su Emiljumi Zubu. O ir gynėjai ne patys blogiausi.

Tačiau vėliau kas nutiko – žinome visi. Kas kaltas? Visi ekspertai – nieko nuostabaus – pradėjo kaltųjų medžioklę. Pireš tai buvo Igoris Pankratjevas ir supuvusi visa LFF sistema. Dabar? Taip senoji valdžia grįžo, tačiau Edgaras Jankauskas toliau vadovavo, o po pirmųjų teigiamų rezultatų buvome tikri, kad ir žaidėjai tinkamai žaidžia. Nes žaidimas buvo galiausiai, su mintimi, polėkiu ir užsidegimu laimėti, o ne tiesiog išeiti į aikštę pabėgioti. Tačiau!

„Net jei ir pats Jose Maurinho ar Pepas Guardiola vadovautų Lietuvos vyrų futbolo rinktinei, reikia pripažinti, kad su tokiais žaidėjais niekas nieko nepasiektų. Tiesiog turime ką turime.“ – Taip, postringavo kone visi ir kaltas šį sykį jau nebe „blogas“ treneris, nebe „bloga“ federacija (na, ji kalta, nes juk neišugdė žaidėjų), o kalti – po sparnuota fraze „turime ką turime“ – žaidėjai. Treneris pakeistas į jauną, ambicingą ir perspektyvų, tačiau rezultatai dar prastesni nei prieš tai. Tad žaidėjai yra tas veiksnys, lėmę nesėkmes.

Bet perkraukite visą kaltųjų ieškojimo mąstymą iš naujo. Edgaras Jankauskas yra kur kas geresnis treneris, nei I. Pankratjevas, nes vien tą juk liudijo žaidimas, kad rinktinė darė absoliučiai kitą – kovingą, atkaklų su užsidegimu laimėti žaidimą. Man asmeniškai tik vienintelis mačas iš visų Lietuvos futbolo rinktinės buvo beviltiškas, t.y. su Malta. Jūs sakysite – „tu ką, nežiūrėjai kaip mes prieš Slovėnus 4:0 pasikrovėme ar kaip su Škotais beviltiškai atrodėme?“ Žiūrėjau ir mačiau vieną – Slovėnams pasisekė su dviemis 11 metrų baudiniais. Jei ne tie penaličiai – žaidimas buvo, kaip visada vadovaujant bene visoms Edgarui Jankauskui rungtynėms pagal tą pačią formulę – laimėti.

Su Anglija iš vis puikiai sužaidėme. Galėjome ir lygiąsias išplėšti. Tik tiek, kaip Slovakams pasisekė pasiekti du 11 metrų baudinius ir po to psichologiškai mus sutraiškyti, taip mums analogiškai nepasisekė įmušti Anglams. NEPASISEKĖ ir PASISEKĖ – šie du žodžiai, kurie ir yra… Realus faktorius kaltumo, o ne prasti žaidėjai, nepatyręs treneris, ar supuvusi LFF.

Sakysite, kad nusišneku, kad tuščiai postringauju? Bet taip yra. Paanalizuokite visą Lietuvos futbolo rinktinės žaidimą atkrentamuosiuose pogrupiuose. Nesvarbu koks Liutauras Varanavičius ar Julius Kvedaras būtų valdžioje, nesvarbu koks Algimantas Liubinskas ar Kęstutis Latoža vadovautų rinktinei, ar kokie Valdai Ivanauskai ir Deividai Šemberai su Tomais Danilevičiais žaistų. Beveik VISADA gera pradžia su vėliau einančia, deja, tragedija. Ir tuomet ieškome kaltų, bet kas iš to? Nes, šiuo atveju, pažvelgus į viską – kad ir kas vadovautų LFF, ar treniruotų rinktinę, ar žaistų už ją – kaltų gali ieškoti iki nukritimo, tačiau istorija beveik visada ta pati!

Taip, reikia ieškoti sprendimo būtų, kaip išbristi iš dugno, bet pasakysiu ką aš matau – žaidėjai šios Lietuvos vyrų futbolo rinktinės tikrai nėra tie kaltieji dėl prastų rezultatų. Nei jų technika su kamuolio valdymu, nei fizinis pasirengimas, nei patirtis rungtyniaujant užsienio klubuose, nei dar kokie veiksniai. Ir nepatyręs Edgaras Jankauskas tikrai nėra kaltas.

Matėme akivaizdų dalyką, kad absoliučiai visi; tiek žaidėjai, tiek trenerių štabas atidavė visas jėgas – tiek fizines; tiek po varžovų nokdaunų, psichologines, kad pasiektų tai ko jie siekia. O siekė jie tai ko reikia, t.y. pergalės, o ne tiesiog „garbingai“ sulošti. Ne tiesiog atsitraukti į gynybą ir stumdyti kamuolį, o laimėti. Juk matėme tai, tiesa?

Kokia šio viso rašinio esmė jūs paklausite? Pasakysiu tiek, kad UŽMIRŠKITE tokį dalyką, kaip kaltųjų medžioklę. Nes kaltųjų šioje situacijoje tiesiog nėra. Tiesiog yra TENDENCIJA vyraujanti likimo ir karmos forma metai iš metų, dešimtmetis iš dešimtmečio. Jūs manote, kad Islandai sukūrė kažkokį futbolo fenomeninį mechanizmą, kurį reikia kopijuoti ir mums pavyks? Nemanau. Lygiai taip pat nemanau, kodėl krepšinyje mes su 3 milijonais nugalime kartais NBA milijardus.

Kaip kad vieną sezoną gali laimėti visokie “Leicester” EPL lygą, beveik visa amžių buvę dugne, taip ir mes, tikiu, kažkada būsime apdovanoti sėkmės iš dugno pakilti. Sėkmės ir nieko kito. Sėkmės nebuvimas – tai yra faktorius, tai yra kaltasis elementas. Ir šiuo atveju, tikėjimas yra tas variklis į sėkmę, o ne kaltųjų ieškojimas pelenuose.

Ne kaltink, o Tikėk ir Palaikyk iki galo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *