Artūras Šlipavičius-Šlipas („IVTKYGYG“): „Vaikai, aš tikrai suslauksiu tos dienos kai išbirės visas šitas Europos Sąjungos kolchozas į daug, daug pasiklydusių valstybių“

Artūras Šlipavičius visų pirma yra niekadėjas. Draugai jį vadina tiesiog Šlipu, bet, manau, jis nesupyktų jei gatvėje jį pakviestų į barą pseudonimu Menas. Nes jis tiesiog ir yra vaikščiojantis menas – pasaulinio garso dailininkas, kurio asmeninės parodos kabėjo nuo Paryžiaus iki New Yorko. Jis kuria muziką filmams, jiems rašo scenarijus, po truputį filmuoja, ir filmuoja dar ir dar, ir… Jau beveik 30 metų dauguma jį žino kaip, į jokius rėmus netelpančio projekto lyderį, hegzametriškai ilgu pavadinimu „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“.

Artūras sako, kad minimum 30 metų neturi šukų ir dėl to bijo pažiūrėti į veidrodį. Pasak jo, tai yra viena iš priežasčių kodėl jo „kolegoms menininkams“ Lietuvoje jis yra labai ne simpatiškas, susireikšminęs ir šiaip visi dvesia iš pavydo. Nes jis kuria, kuria, ir kuria. Kas svarbiausia, visiškai atsipūtęs, begurkšnodamas kavutę su brendžiuku.

Žemiau esančiame interviu Šlipas pasakoja apie tai, kaip gimsta visa galybė jo menų. Išaiškino kokia yra dailės paskirtis. Papasakojo apie savo sugėrovą ir „draugą iki apsivėmimo“ A.A. Barą. Na, ir šiaip… IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU.

13620927_1420235138002968_4105981602365005546_n

Sveikas, seni around the table. Sakoma, kad geriausias menas gimsta kuomet „skauda“. Ir, kaip interviu metu man teigė A. Mamontovas – skausme ar nevilty gali gimti toks kūrinys, kuris teiks žmogui beprotiškai didelę viltį. Tad ar sulauks IVTKYGYG fanai, bei, žinoma, kašio fanatai naujo (dar vieno, bet ne eilinio) Lietuvos krepšinio himno?

Nesutinku nei su A. Mamontovu nei su Jurijumi Gagarinu nei su M. Melnikaite, kad  skausme ir nevilty kuriama ir tas vadinamas menas gali suteikti žmogui didelę viltį arba išsigelbėjimą… Menas negimsta kai tau skauda.  Menas gimsta, kai kūrėjas pats išsilaisvina nuo buities ir materialinės priklausomybės. Niekas iš vadinamųjų menininkų nežino recepto kada ir kurioje skrandžio vietoje užplaukia įkvėpimas, tačiau tikrai ne skausme, ir nevilty, ir tikrai ne meno paskirtis žmogui suteikti viltį ir tikėjimą.  Tokiu atveju geriau kreiptis pas kunigėlį arba eiti į barą, arba raudonųjų žibintų gatvę… Menui gimti nereikia jokių sąlygų ir skausmo. Meno arti nereikia. Meną reikia kurti, o aria tegul artojai.

IVTKYGYG yra sukūrusi pakolkas tiktai keletą himnų. Himnas Šunparkiui ir Himnas visiems meno pasaulio grantams ir draugams, kuris taip ir vadinasi „Himnas“. Ar Lietuvoje yra IVTKYGYG fanų? Čia reikia paklausti V. Šekspyro???

Kas šiaip gero? Sakei telefonu, kad esi tokioj vietoj, kad už trijų žingsnių esi „be ryšio“. Skausmas, ryšio nėra… Pasakok.

Ryšio nėra, babkių nėra, tilto nėra, skausmo nėra, chėbros nėra – bet aš grįšiu namo. Rugsėjo viduryje išskrendu į New Yorką. Atidarysiu dvi asmenines parodas. Lapkričio 18 d. Čikagoje atidarysiu dar vieną asmeninę parodą. Tačiau aš grįšiu namo nepaisant nieko. Lietuva man yra ta vieta kurioje stūkso tas tiltas per kurį aš visada turiu pervažiuoti, pereiti, pastovėti ir pabūti ant jo… Tai karaliaus Mindaugo tiltas Vilniuje.

Mano tėvų draugas iš Utenos, dailininkas Klemensas Kupriūnas sakydavo, kad menas turi žeisti – tik tada tai yra tikras menas. Koks būtų tavo traktavimas šios išsakytos nuomonės?

Patarčiau tavo draugui iš Utenos keisti kuo greičiau savo profesiją, kol savo supratimu apie meną nesugadino likusių Uteniškių regos ir klausos. Menas, mano ir daugelio kitų milijonų mano kolegų supratimu, yra estetinė savoka.

12028805_10153685130142952_7910247195492107030_o

Tu savąjį meno kūrinį… a) rūpestingai išnešioji ir pagimdai kaip kūdykį b) jis tau iššauna netikėtai kaip šampano butelis c) susapnuoji / sumedituoji /  sugalvoji d) Marichuana, absentas, baravykai ir kiti taurūs dalykai. Papasakok apie kūrybinį procesą.

IVTKYGYG naują programą „Paradas“ kūrė 2 metus. Tai 8 muzikantų 8 muzikiniai kūriniai kurie pakankamai sudėtingai gimė. Kadangi aš esu dailininkas–muzikantas, tai atsakinėti tokio pobūdžio klausymus galiu dvigubu dubliu.

Aš kaip dailininkas iš viso nieko neforsuoju. Neariu ir nesikankinu. Kuo toliau ir kuo daugiau gaunu tarptautinių meno apdovanojimų, tuo labiau suvokiu savo trapumą ir beviltiškumą. Milijonai kūrėjų ir meno kūrinių. Milijonai muzikos grupių ir  tiek pat plagiatorių. Milijonai gerų atlikėjų ir kūrėjų. Totalinė perprodukciją meno pasaulyje. Tai jau nebe menas, o biznis ir verslas.

Sudėtinga vienu pabezdėjimu papasakoti apie šiuolaikinio meno tendencijas ir beprasmybę. Viskas smarkiai sukasi riedos ratu.  Ypač pop muzikos pasaulyje… Rokas labai smarkiai išsisėmęs. Tačiau kaip sakė O. Benderis – dar ne visi pinigai paimti.

Jau minėtas A. Mamontovas taipogi teigė, kad menininkai – tai iliuzijų kūrėjai. Jis šiuo pasakymu, kažkuria prasme, grindė mano užklausimą, kodėl būdamas ateistas dažnai dainuoja apie Dievą. Tačiau, bent aš žinau ne vieną menininką, kuris savo kūryba išlieja TIK tai kas yra jo širdyje, jo viduje, jo mintyse ir tai, kaip ir nėra žaidimas iliuzijomis. Tavo komentaras?

Menas nėra iliuzija ir skiedalai. Man labai gaila, kai mano metų kolegos švesdami savo jubiliejus ir brandžius meninius pasirodymus, vis svaidosi tais pačiais nepakartojamais žodžiais – žaidimai, iliuzijos, metamorfozės, abstrakcijos… Man labai gaila tokių menininkų, kurie visą savo gyvenimą žaidžia spalvomis arba natomis. Niekaip nesugeba pabėgti iš savo iliuzijų pasaulio ir juo labiau visa tai bando primesti žiūrovui.

Man visada buvo keistas tas procesas dailės mene, kaip žmonių vaikščiojimas į parodas. Stovėjimas prie paveikslo valandą, nutaisius arba „ne itin išmanančio išraišką“ arba atvirkščiai – snobiškai daug ir giliai nusimanančio. Ar tau neatrodo absurdiška, kad už paveikslus žmonės pakloja, sakykim, 200 milijonų auksinių monetų, o muziką šiais laikais beveik visi gauna veltui?

Šlipas yra dailininkas–muzikantas. Viskas ką užgyvenau, man atnešė dailė. Visi pinigai kuriuos aš uždirbau muzikai atnešė dailė. IVTKYGYG ir mano asmeniniai projektai su V. Labučiu man neatnešė jokių turtų. Dailė buvo, yra ir bus mano didžioji muzikos donorė.  Šiuo metu Kongresų rūmuose vyksta mano Retrospektyvinė paroda. Vienas paveikslas LETHE kainuoja 120 000 eur. Tai kaip čia suprasti – čia daug ar normaliai? Kas yra daug, o kas yra mažai? Tegul sprendžia tie kurie moka tuos pinigus.

Negaliu komentuoti tokių žmonių, kurie stovi valandą prie paveikslo. Man su tokiais neteko susidurti. Tačiau 2014 metais aš dalyvavau pasaulinėje New York ART EXPO 2014.  Daug lankytojų ir meno mylėtojų tiesiog stoviniavo prie mano meno stendo. Fotografavosi, klausinėjo, domėjosi, šypsojosi… Tai kaip geras kinas, knyga, koncertas.  Paveiksle sutelpa visas pasaulis. Kuo talentingesnis menininkas, tuo tas pasaulis intymesnis ir visaapimantis…

12087158_1222676324425518_2787861274707467780_o

Gerai, dabar klausimas apie tavo dualybę. Interviu skaičiau, kad pirmiausia save laikai dailininku, po to muzikantu. Bet turbūt kartais būna ir visiškai atvirkščiai, tiesa? Kuo tau kaip kompozitoriui imponuoja muzikos kūryba ir kokio džiaugsmo niekad nepatirs muzikantas, kaip kad tapydamas tu jauti paveikslą?

Šito klausimo atsakymas yra vienas. Ne aš pasirinkau savo profesiją. Mane ji pasirinko. Aš neturėjau kito kelio ir takelio. Tiesiog visas esu nuskendęs šioje gyvenimo reinkarnacijoje dailėje, muzikoje, kine – iš viso mene. Šiuo metu rašau scenarijų meniniam–dokumentiniam filmui. Dalis nufilmuota, dalis dar bus nufilmuota. Dalis muzikos sukurta… Viskas vyksta ramiai ir neforsuojant. Aš visada, visada patiriu kūrybinį orgazmą proceso metu. Tai yra nepakartojama euforija ir estetinis pasitenkinimas procesu ir jo valdymu.

Apie mėgstamą muziką sakei, kad „mėgstu kompozitorius, tačiau jie ne visada būna geri muzikantai…“ Skamba labai mistiškai, bent man. Tad visgi, plačiau prašom apie muziką. Žinau, kad su A.A. Baru juk klausydavot patefono iki nusifilosofavimo…

Su Baru gerdavome ir labai retai klausydavome muzikos. Aš su Baru asmeniškai pažįstamas visą savo gyvenimą. Mano braliukas su juo draugavo nuo mokyklos suolo laikų. Mūsų tėvai draugavo šeimomis. Baras ir aš buvome pažįstami lygi apsivėmimo…

Daugelis kompozitorių tiesiog yra blogi muzikantai. Tai paprasta ir labai aišku. Viena yra užrašyti natas, o kita jas sugroti. Pažįstu labai daug muzikantų. Nacionalinio orkestro, jazz muzikantų ir t.t. Vieni yra tiktai atlikėjai, o kiti ir atlikėjai geri ir muzikantai nuostabūs. Tai tema apie kurią galima kalbėti lygi apsimyžimo. Manote, kad Samas iš „Bix“ moka groti? Juokaujate. Jo grojimas – tai pradžiamokslio pirma klasė. Apie daugelį žinomų rokerių, vadinamų kompozitorių, galiu tiktai tyliai pakikenti ir pasijuokti, kokie jie geri muzikantai.

12829407_10154021956463909_8059200856161134976_o

IVTKYGYG man asocijuojasi su tokiais žodžiais kaip „žaismingai, stipriai, įtikinamai“. Kaip jūs į save žiūrit? Ištakos bandos siekia avangardą Lietuvoje. Dabar grojate rocką. Mutacijos, nuolatinė narių kaita, savadarbiai instrumentai – ištisas Rio De Ženeiro karnavalas! Kaip ne Lietuviškas produktas – tai jau tikrai.

IVTKYGYG man tėra vienas iš daugelio mano gyvenimo meno projektų. Tikrai negalvojau, kad šis IVTKYGYG projektas taip ilgai užsitęs.

Aš į save nežiūriu ir net neturiu veidrodžio į kurį reikia pasižiūrėti. Aš asmeniškai neturiu šukų kokius 30 metų minimum. Taigi kitu kampu atsakyti į klausymą reiktų taip – IVTKYGYG jau yra pasauliniame kontekste su savo keliais projektais. Albumas „Linkėjimai Falkenhalui“ yra įtrauktas į XX amžiaus avangardinės / eksperimentinės muzikos lobyną.  Apie IVTKYGYG yra brūkštelėjęs „Rolling Stone“ žurnalas. Daug metų susirašinėjau su visu pasauliu kol pagaliau pavargau.

Viskas labai gerai su IVTKYGYG.

Kitais metais sueis 30 metų kaip gyvas kolektyvas. Daug garsių muzikantų grojo kartu su mumis. Manau dar ateityje ir sugros – net baisu pagalvoti. Daug gerų ir labai gerų koncertų esame sugroję. Šiuo metu IVTKYGYG muzika yra smarkiai ir kryptingai priartėjusi prie daugumai suprantamos muzikos. Man asmeniškai tai nepatinka. Tačiau tai yra tiktai mano nuomonė, kurią aš labai ramiai galiu išsakyti šiandien. Muzika, kuri man patinka ir mane kankina, toli gražu niekaip nesusiriša su IVTKYGYG…

Papasakok apie Barą. Tiesiog. Prisipažinsiu – nieko apie jį nežinau, nes kai mažas buvau, klausiau Bitlus, Jacksoną, Gianni Morandi ir lopšines.

Baras buvo mano draugas. Baras buvo kūrybingas ir žiauriai ambicingas. Baras buvo tikrai charizmatiškas ir labai smarkiai egoistiškas. Labai susireikšminęs ir sirgo labai daug manijų. Bet visa tai jį savotiškai ir papildydavo. Tačiau kas liūdna, o tai yra akivaizdu – jis per paskutinius 10 gyvenimo metų smarkiai prasigėrė ir nusirito. Aš dėl to su juo labai smarkiai bardavausi. Alkogolis valdė jo visą kūrybą ir emocijas. Tai buvo žiauru. Tai va.

10367748_10152344049836708_107491922564271528_n

Telefonu sakei, jog davei šiemet 6 interviu, bet Google‘as man išmetė tik du, o ir tie ne kaip interviu, o kaip straipsniai (neskaitant audio-interviu). Ar turi kokį klausimą, kurį norėjai, jog tavęs paklaustų, bet žalčiai žurnalistai niekad nepaklausė (nors tu papasakot gali apie tai daug). Koks tai būtų klausimas ir koks atsakymas?

Aukštyn papais. JAV laikraščiui „Draugas“ interviu, Italų meno žurnalai „Effetto Arte“. JAV kokius tris intervus… Taip, man visada nėra kur ir kaip pasigirti apie savo tarptautinius meninius nuopelnus.

Užpernai super geri metai, pernai pasaulinė paroda Paryžiuje, Luvre. Italų meno žurnale „Effetto Arte“ esu nominuotas bei eksponuojami mano meno kūriniai. Pernai susilaukiau Mikelangelo ir Leonardo da Vinci meno premijos. Gimtadienio proga, kurį ką tik atšvenčiau, Italų meno akademija mane itraukė į „XXI  World Art masters“. Pasidėjau storą meno albumą dirbtuvėje. Ir lygi šiandien pats negaliu patikėti, kad tenais yra mano paveikslas bei, kas įdomiausia, labai vykęs ir man pačiam patinka.

Taip pat gavau Šekspyro vardo meno apdovanojimą už indėlį į pasaulinė kultūrą. Tokie dalykai profesinėje erdvėje veža ir neša per visus tiltus bei miškus. Todėl pastaruoju metu esu smarkiai laimingas ir atsipalaidavęs. Tai va, pasigyriau. Ta proga dabar galima įsipilti gero konjakėlio ir su kava paskanauti.

Tavo vaikų vardai (Ąžuolas, Perkūnas ir Vėjas – aut.past.) yra natūr-filosofiškos, pagoniškos pajautos. Tad, turbūt, nereikia tavęs klausti „ar esi krikščionis ir kaip jūsų šeima sutinka Kalėdas“? Tačiau paklausiu kitu kampu – kaip manai, kas širdį užveda sukti kraują, kodėl ji mums šnibžda kas yra teisinga kas ne, kodėl širdis kartais būna geležinė, kartais ji dūžta it būtų iš stiklo, o būna ir tokių žmonių, kurie yra „beširdžiai“?

Visa tai perduoda mūsų tėvai ir mamos. Seneliai ir proseneliai. Gerumo ir teisybės pajutimo išmokti neįmanoma. Tačiau vaikams, kaip mano tėtis ir mama įdiegė padorumo, sąžiningumo, užsispyrimo, žmoniškumo, aš taip pat perdaviau tam tikrą dozę. Taigi vis dozuoju vaikams smegenėles gera teisinga muzika ir teisingu menu.

Neperseniausiai (2012-tais metais) teigei, kad nori ant Baltojo Tilto sugroti skalbimo mašinomis ir išskalbti Europai smegenis. Vyrai, ar jums neatrodo, kad jūs šiek tiek „laginat“ su tuo išskalbimu – baisu kas Europoj dabar vyksta! Viskas vyksta priešinga geometrine progresija! Susiimsit ir PRADĖSIT VEIKTI??

Aš nestojau į Europos Sąjunga. Aš tai pasakiau kategoriškai ir visa tai netgi įrašiau į kamerą. Paslėpiau namuose seife. Mano paskutiniai interviu žodžiai – vaikai aš tikrai sulauksiu tos dienos kai išbirės visas šitas Europos Sąjungos kolchozas į daug daug pasiklydusių valstybių. Kaip matome, visa tai vyksta ir greitu tempu. Anglija jau išėjo. Išeis ir dar daug protingai mastančių žmonių iš šito bendro šiltnamio. Todėl ir turėjau idėją prie Baltojo Tilto baltai ir šlapiai išskalbti smegenis visiems kuriems dar skalbiasi. Daugeliui nebėra ką skalbti, nes ten likę tik, antai, raudonas siūlas tarp ausų…

31496_110426032334229_4344127_n

Kadaise Mėnesyje Juodaragyje grojote su… siuvimo mašinomis? Praeitamet jūsų pasirodymas buvo vienas geriausių Juodaragyje man (nieko nuostabaus, esu juk jūsų fanas). Ar plausite su Dūburio ežero vandeniu MJR lankytojo smegenis??

Va čia tai tikrai pažadu. Išplausime smegenis, kojines ir sparnus, kad visi pakiltų aukštai kiek tiktai įmanoma…

Na, ir paskutinis klausimas: Mielas, Šlipai, iš kur tu toks maladiec atsiradai?

Žemaitis aš. Daugeliui esu rakštis šiknoje. Daugelis man pavydi. Pavydi to, kad aš kuriu ir kuriu. Nekreipiu dėmesio į Lietuviško meno provinciją. Išlėkiau kaip su raketa į pasaulinius meno vandenis ir labai retai čia be užsibūnu. Daugeliui esu tiesiog žiauriai nesimpatiškas ir labai susireikšminęs. Na, o man visa tai atrodo – f*ck kaip juokinga, kad net graudu. RYŠIO NĖRA, LAIPTŲ NĖRA, BABKIŲ NĖRA, BOBŲ NĖRA, CHĖBROS NĖRA, LAIVO NĖRA, DIEVO NĖRA… Bet aš gryšiu namo.

BLITZ:

  1. Arielka ar vitaminas C? Vodkė.
  2. Meškos paslauga ar kontraktas su Sony records? KONTRAKTAS SU GALERIJA.
  3. Kalendra ar česnakas? ČESNAKAS.
  4. Knarkianti graži moteris ar baisus puikiai dainuojantis vyras? Aukštyn papais.
  5. Filosofija ar psichologija? Menas.
  6. “Geltona kasetė“ ar „Paradas“? Saldus saldainis įstrigo mano šiknoje ir gargaliuoja…
  7. Dirbti su savimi ar aukoti kitam? Kurti.
  8. Banksy ar Claude Monet? Rembrantas.
  9. Būti ar tapti? Sukurti.
  10. Kurti meną ar puoselėti grožį? MENAS IŠGELBĖS PASAULĮ.

1 Komentaras apie “Artūras Šlipavičius-Šlipas („IVTKYGYG“): „Vaikai, aš tikrai suslauksiu tos dienos kai išbirės visas šitas Europos Sąjungos kolchozas į daug, daug pasiklydusių valstybių“

  1. Ačiū, kad kuriate.Parko galerijoje ką tik pirkau Jūsų paveikslą“Dviese“.
    Tada paskaičiau apie Jus. Patiko. Viskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *