Aušra Maldeikienė: „jeigu mane pradėtų visi mylėti, tai aš išsigąsčiau, jog nebeatlieku savo darbo gerai“

MoterysLyderėsPolitikoje – tęsiasi kult.lt interviu ciklas ir trečioji kalbinama pašnekovė – Aušra Maldeikienė. Prieš tai, kaip žinia, buvo kalbintos Nijolė Oželytė ir Ingrida Šimonytė.

Ponia Aušra? Kandidatė į Lietuvos respublikos prezidentus, Europos parlamento narė, dėstytoja, ekonomistė, publicistė. Be to, tai yra asmenybė, kuriai būti nepatogia yra pats didžiausias patogumas ir komforto zona. Mirusiuosius paprastai visi myli. Aš vis dar gyva.“ – teigia ji.

Tad prisisekite saugos diržus ir pasiruoškite tvirtam A. Maldeikienės žodžiui. Konkrečiai, aiškiai, be jokio konformizmo, bandymo pataikauti ar, juo labiau, lyriškai juokauti.

Covid-19 ir karantinas. Žmogui ir žmonijai — tai įdomi tiek patirtis, tiek išbandymas, tiek savotiška pamoka. Kaip Jūs šį reiškinį priimate, ką iš jo gaunate, išmokstate, kaip vertinate?

Atjaučiu tuos, kuriems tai kančia ar bausmė, bet man grynas džiaugsmas: turiu daugiau laiko sau; neprivalau tiek daug, kaip įprastai, bendrauti; atkrenta, atrodytų, būtini, bet išties tik įprasti veiksmai. Žmonijai tokia patirtis tikrai įprasta, o tai, kaip gyvenome pastaruosius 20 metų, kai blaškėmės po pasaulį, yra absoliuti išimtis.

Esu gana daug viešai kalbanti introvertė. Ganėtinai prieštaringus pradus sujungė ir mano profesija (mokytoja, dėstytoja, o dabar politikė), ir tai, jog mano išsilavinimas ir profesija – ekonominės minties istorija – vertė mane kalbėti apie tai, apie ką neįprasta kalbėti pasaulyje, kurį valdo itin prastas išsilavinimas bei ekstravertiškas lėkštas viešųjų ryšių planktonas (taip, tai mano labai pasverta nuomonė, net jeigu kai ką ji gali įžeisti).

Taigi pasakojau apie grėsmes, rašiau apie tai knygas ir šimtus straipsnių, niekada nekalbėjau, jog visi ir visada gali, o juolab turi būti laimingi ir gražūs, kaip ir visokių kitokių kliedesių, kurie kažkodėl Lietuvos laikomi mandagumo ir gero tono dalykais.

Dėkui Dievui, kad tokioje terpėje nesu laikoma mandagia.

Kita vertus, tiems, kuriems tokia patirtis atrodo kuo nors ypatinga ir išskirtina, tiesiog patariu pasiimti į rankas nors vieną rimtą istorijos knygą.

Pasaulinės krizės. Šiuolaikiniame, moderniame, pasaulyje jos kartojasi, kaip pagal laikroduką, t.y. kas -+ 10 metų. Jūs turite teoriją ar šiaip filosofinę išvestinę, kodėl taip vyksta?

Galiu pasidalinti kokiomis 50 teorijų, kodėl ir kaip kyla krizės. Beje, tai ne modernaus pasaulio išradimas.

Esminė žinia ta, jog krizė yra absoliučiai kasdieniškas dalykas ir kiekviena sistema per savo funkcionavimo laikotarpį pergyvena jų ne dešimtis – šimtus. Krizė tėra kažkokių nenumatytų ir/ar nepageidautinų dalykų, kurie atsiranda kaip šalutinis veiksmo padarinys, išraiška. Tarkime, dabartinė pandemija yra šalutinis itin aukšto laipsnio globalizacijos ir — manytina — Kinijos kultūroje įprasto laukinių gyvūnų vartojimo maistui bei medicinoje pasekmė.

Mano teorija — nekurti teorijų apie nieką. Tarkime, dabar reikia galvoti, kaip elgtis, kad krizė sukeltų mažiau įtampos ir vargo.

Karas. Daug kas šį laikotarpį prilygina jam, ar pritariate? Kai kurie netgi sako, kad tai yra baisiau nei karas, nes ten bent jau žinai ko tikėtis ar vengti, o čia apimta yra ištisa planeta. Jūsų nuomonė?

Na, manau, jog tie, kuriems karas yra mažesnis blogis nei dabartinė situacija, tėra idiotai. Aš siūlyčiau jiems nuvykti į Panerius pažiūrėtų žydų žudynių vietų arba užsirašyti į kitų metų „Misiją Sibiras“.

Tiesa, ilgi gyvenimo metai mane išmokė suprasti, kad visada yra labai daug žmonių, kuriems jų išbėgusi sriuba yra nepalyginamai didesnė tragedija, nei kasdien žudomi nekalti žmonės.

Tikėjimas. Dabar žmonės, matyt, tarsi turi progą dvasinių dalykų paradigmą apmąstyti vienaip ar kitaip. Mano klausimas, kaip manote, kodėl Dievas dažnai tyli ir neatsako į maldas?

Jeigu Dievas atsakytų į kiekvieno maldas, tai jis būtų ne Dievas, o tarnaitė. Tuo pat metu paradoksaliai Jis visada atsako į maldas, neveltui sakoma, neprašyk, nes bus duota.

Empatija ir patyčios. Ar gali egzistuoti vienokia ar kitokia forma politinėje arenoje empatija, dėl kurios būtų daugiau / mažiau išvengiama patyčių? Yra pasakymas – geriau bloga taika nei geras karas.

Manau, jog politikoje net aršiausias žodinis karas yra geriau už gražiausią taiką. Pastaroji bemaž visada baigiasi kitų žmonių kančiomis ir tikru kraujo praliejimu. Politikų darbas (ir tikroji jų empatija) ir yra aršiai ginčytis parlamentų salėse, kad po to visuomenės galėtų gyventi nors šiek tiek taikiau.

Nežinau, kiek jums metų, bet negaliu suprasti, iš kur tokia meilė Šiaurės Korėjos ar Sovietų politikos sistemoms, kur visada ir visais klausimais politikai sutarė ir sutaria. Jūs tikrai norite tokios taikos? Aš kausiuosi iki mirties, kad tokios taikos nebūtų.

Kita vertus, kai kalbate apie empatiją, tai tikrai vienodai atjaučiate ir žmogžudį, ir jo nekaltą auką? Jei taip, jūs šventasis. Aš, dėkui Dievui, ja nesu.

Siekis daryti gera. Jūs juk dėl to einate „į valdžią“? Bet manais į tai dažniausiai gaunate patyčias, milžinišką spaudimą ir pan. Kodėl, kaip manote, taip išeina? Ir kaip to, jei įmanoma išvengti?

Absurdas. Aš tik todėl ir ėjau į politiką (ir tai nėra valdžia, politikai ne vadovauja, o atstovauja), kad nedaryčiau „gera“, o bandyčiau paaiškinti tiems, kurie turi smegenų, kiek ir kaip jie už jiems peršamą gerą mokės. Ir jau tada jie patys nuspręs, ar jiems tas „gera“ reikalinga. Aš gerbiu žmones, o ne juos mulkinu.

Kadangi esu gera politikė ir demaskuoju geradarius arba blaivinu tuos, kurie nori gyventi pažadų migloje, tai gaunu ir daug paniekos, ir daug palaikymo. Manęs tai absoliučiai neveikia: jeigu mane pradėtų kažkaip visi mylėti, tai aš išsigąsčiau, jog nebeatlieku savo darbo gerai. Arba tiesiog esu lavonas. Mirusiuosius paprastai visi myli. Aš vis dar gyva.

Jeigu ko ir noriu, tai visada patirti paniekos ir patyčių. Aš giliai myliu Kristų, net jeigu tai skamba šiek tiek šventvagiškai. Nors tiek paniekos ir patyčių, kaip Kristus, patiria tik Dievas arba – kartais šventieji. Aš tik žmogus.

Vidiniai demonai. Visi žmonės turi vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių. Jei ne paslaptis; kokie jie pas jus ir kaip su jais kovojate ar juos nugalite?

Nežinau, — kad demonai manęs nelanko. Esu praktikuojanti katalikė. Meldžiuosi ir tiek. Daugybę metų susitikinėjau su psichoterapeutu. Jau seniai visiškai vienodai priimu ir kitų meilę, ir jų panieką. Kaip man parodė susitikimas su mirtina liga, net mirties nebijau.

Nors labai bijau pasidaryti kažkokia „gera“ darančia ponia, kuri be kruopelės autoironijos nuolat visiems aiškina, kaip svarbu būti nuolankia mergaite, klausyti visų ir kiekvieno, daryti „gera“ ir visus mylėti.

Kokio tipo meno šaka / žanras jus labiausiai inspiruoja ir kuriomis savybėmis; ar estetika, ar energetika, ar nešama žinute, ar dar kuo nepaminėtu? Čia turima omeny ir dailės kūriniai, ir grožinės lit. romanai, ir filmai, ir t. t.

Opera. Gera opera yra tai, kas užima itin didelę dalį mano gyvenimo. Karantino metu praradau galimybę pamatyti net 4 puikias operas, ir tai buvo tamsioji mano karantino pusė.

Nežinau, ar menas inspiruoja. Mane inspiruoja logika. Menas gydo.

Muzika. Yra daugybė posakių šia tema — nuo „dainuojanti revoliucija“ iki „punk‘s not dead“. Kurį folklorinį leitmotyvą sau pritaikytumėte ir kodėl? Bei, jei turite, kokia daina Jums visada „suveikia“?

Dainos man geriausiu atveju tik fonas. „Suveikia“ Rachmaninovas, kartais Hendelis ar tarkime Šostakovičius.

Vizija / svajonė. Kiekvienas žmogus, kaip ir verslo planas, veikla ar dar kas, kad būtų sėkmingas ir judėtų pirmyn, turi turėti savo viziją. Jūsų svajonė kokia ir kodėl būtent tokia?

Mano svajonė ir tikiuosi ji bus įgyvendinta — po ketverių metų sėdėti kaime ant savo namų slenksčio ir žiūrėti į tvenkinio vandenyje mirgančius beržų lapus. Laukiu tylos, vienatvės ir jausmo, kad gyvenimas buvo prasmingas.

Nors ir dabar galiu drąsiai pasakyti, jog peržengus septintą dešimtį metų esu labai laimingas žmogus, patyręs tai, ko troško jaunystėje, — turėti vaikų ir dirbti mokytoja.

BLITZ:

  1. Krepšinis ar futbolas? Jokio sporto. Dar vaikystėje mane tėvelis mokė, jog sportas yra skirtas plebėjams. O tie, kurie turi smegenis, dirba kitokius darbus.
  2. Kaimas ar miestas? Ir tas, ir tas. Po lygiai.
  3. Dviratis ar baidarė? Nemoku važinėti dviračiu ir nesu plaukusi su baidare. Vietoje to visą gyvenimą rinkausi biblioteką.
  4. Depeche Mode ar Pink Floyd? Nei tas, nei tas. Ne mano muzika.
  5. Svajoti ar įgyvendinti? Rinktis svajones, kurias galiu įgyvendinti. Dabar pagalvojau, kad visos mano rimtos svajonės realizuotos. Liko viena – sulaukti pensijos ir gyventi tik sau pasitraukus iš viešumos.
  6. Vinilo plokštelė ar Spotify? Vienareikšmiškai. Jis vaikšto su tavim visur.
  7. Kinas ar teatras? Abu man labai svarbūs.
  8. Filosofuoti ar melstis? Nėra dilemos: filosofuoti ir reiškia melstis, o melstis – filosofuoti.
  9. Tradicijos ar naujovės? Naujovės.
  10. Vytautas Didysis ar Vydūnas? Ne mano didvyriai. Nė vienas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *