2015 metais ba. meteorito smūgiu sudrebino Lietuviškąją muzikos sceną. Beno Aleksandravičiaus & Co. debiutinis albumas „Rasti / Pasiklysti“ ne tik laimėjo 2 MAMA nomincijas ir Juodąją Bravo statulėlę iš Lietuviškos muzikos patriarcho A. Mamontovo rankų, bet ir, tuo pačiu, pirmuoju ilgagroju išsikėlė sau labai nemenką kūrybinę kertelę. Kiek vėliau sekė 2 EP, daug sėkmingų koncertų, […]
Kas yra laimė? Mane asmeniškai šis, visur ir visų kvescionuojamas, klausimas netgi kažkiek yra įgrisęs, nes, mano nuomone, vienareikšmiško atsakymo į jį nėra ir nebus.
Viso planuojame aplankyti 5 festivalius vyksiančius Lietuvoje. Metalas, alternatyva, world music, bardai ir etno – tokių koncepcijų tai bus savaip magiški vyksmai.
Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.
Tad susipažinkite su Gintare Masteikaite. Ne tik apie visa tai, kas čia pavardinta ji pasakoja. Tačiau ir apie šiuolaikinio šokio festivalių organizavimo subtilumus, šiemetinio „ŠBŠ“ įpatingąją ir išskirtiniąją programą, bei apie tai, kad savo nuolatinėse kelionėse ji dirba kur kas daugiau, nei ofise, nors visiems atrodo kardinaliai priešingai!
Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.
Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?
Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau…
„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto, koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.
Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre „Lėlė“.
Ganėtinai keistai išsireiškiu, tiesa? Juolab, kad „skarbonkė“, „ne ta erdvė tokiam koncertui“, „bus prastas garsas“ ir t.t. ir pan.