„Na, reikia gi pamatyti tuos, kurie taip niekšiškai tyčiojasi iš gamtos… Juolab, kas žino, gal tai jų paskutinis pasispardymas?“ – taip mes kalbėjomės su kolega iš Kultrūrnamio Tomu Vaitele, apie būsimą The Rolling Stones koncertą. Ir, tikrai taip – nepasinaudoti proga pamatyti, ne tai kad ten, taip vadinamų, gyvų legendų, bet ir minėto palyginimo su gamtiškąja išdaiga – būtų buvusi tiesiog daugiau nei nuodėmė.
Ši savaitė man buvo kaip viena įdomi patirtis. Jos metu buvau pasinėręs vien į kreivą Lietuvišką elektroninį garsą visu kūnu ir visa siela. Perklausiau vos ne 30 šios serijos leidinių, o kai kuriuos net iki tokio lygio, jog bandcampas nebeleido įrašo klausyti nemokamai. Šis 10-ties punktų sąrašas – nereitinguotas, o išdėliotas abėcėlės tvarka, nes visi […]
Niekada nemaniau, kad rašysiu pilną recenziją superherojiniam filmui. Mėgstu tik „X-menus“ iš šios sferos, o kiti – pažiūrėjau dėl experience‘o ir pamiršau. Tad kas paskatino parašyti ne mano mėgstamas 3-5 filmų vienos pastraipos mini apžavlgėles viename straipsnyje, o vieną išsamią, tai juostai, kuri, iš esmės, kaip ir turėjo būti priskirta dzin kategorijai? Nes, po velnių, tai yra trečia iš ties super gera mano pamatyta juosta šiemet! (kitos tai „Nematomas siūlas“ ir „Susinaikinimas“). Kodėl? Na, skaitom, griežtai be jokių spoilerių, štai žemiau.
Po sudėtingo savo koncepcija spektaklio „nicht schlafen“, kuris vyko Dramos Teatre, buvo persikelta į Menų Spaustuvę, į mažulytę Juodąją Salę. Kardinalus erdvės pakeitimas, kuris suponavo tokias priešpriešas kaip „intymumas“ ir „atskirtis“, sąlygojo ir šokio spektaklių apimčių skirtumą – vietoje 10 žmonių ant scenos Juodojoje Salėje – vos trys ir visi lietuviai, kurie sušoko 50 min. trukmės spektaklį pavadinimu „Somaholidays“.
Per šį, praeitą, savaitgalį aplankiau visus šokio spektaklius išskyrus vieną – „Duetas, kuris buvo“, kurį sušoko Ula ir Bartė Liagaitės (Lietuva). Gi penktadieninis Agnietės Lisičkinaitės ir AIROS šokio teatro (Lietuva) „Z+“ šokis nebuvo mano tipo ar, tiksliau, ne to vakaro nuotaikai. Tad sumoje aprašysiu 3 šokio spektaklius ir pirmasai iš jų – sausakimšame Nacionaliniame Dramos Teatre šokio trupės „Les ballets C de la B“ (Belgija) atliktas „nicht schlafen“.
Seniau, kol studijavau Kaune, šlovingame ir man geriausiame Lietuvos Universitete VDU – kasmet lankydavau AURA šiuolaikinio šokio festivalį. Gi kai keliai su Kaunu išsiskyrė, logistiškai tapo sunku lankyti AURĄ, tad man, kaip šiuolaikinio šokio gerbėjui, Naujasis Baltijos Šokis tapo tikru išsigelbėjimu. Jo organizatorė, beje, yra buvusi AURA viena iš kuratorių Gintarė Masteikaitė, tad kad NBŠ bus toks pat geras – abejonių nekilo jau einant į festą pirmą kartą. Kol kas iš šiemečio pamačiau vieną spektaklį apie kurį štai paporinsiu žemiau.
Praeitais metais, kuomet sudarinėjau 2017-tų suvestines – The Station debiutinis albumas „Išsišakojančių takelių miestas“ buvo vienas iš trijų kandidatų „paimti“ 10-tą topo vietą. Ir buvo sunkiau su šia vieta man apsispręsti nei su nugalėtoja pirmąja. Gi dabar turime antrą Mykolo Katkaus ir Co. darbą „DRAMA“ – lakonišku, aiškiu, pretenzingu ir tuo pačiu nevienpusiškai nuteikiančiu pavadinimu. Klausimas tik vienas – tai tik skambus žodis ar jis ir pateisina sau mestą „iššūkį“ krūvio ir vertės prasmėmis?
Daug, daug, daug naujos muzikos perklausiau. Daugybės ilgai lauktų naujų garsų sulaukiau ir likau nusivylęs (kaip, tarkim, B. Fleischmann, Nightmares On Wax, Moby, Chris Carter, u-Ziq), bet perlais nelauktai pabiro iš kitur. Tie kas sekate Kultūrnamį giliau ir pasitikite mano skoniu – tie pakaifuos su, manau ir tikiuosi, beveik viskuo šiame tope. Bet topas gana eklektiškas, skonis visų įvairus, tad atraskite šiaip ar taip kažką artimo!
Eidamas į šį koncertą – nieko išskirtinio nesitikėjau. Prieš keletą metų nusipirktas vokiečių albumas (vinilo pavidalu, kas be ko) „Piano Nights“ man įspūdžio nepaliko, tad giliau šių jazz-makerių nuo tada ir netyrinėjau. Net nečekinau youtube‘o kaip jie gyvai atrodo, o tiesiog ėjau į Kongresus kaip tabula rasa („švari lenta“ – vert. Iš lot. k.), su neįnoringu noru gauti potyrį ar šiaip, kad užsidėti varnelę.
Valnetynkė? Banalu. Kovo 1-moji su miniakais? Taigi, kad šalta dar tada buvo. Tad realiai pavasaris prasideda šiandien, per Lygiadienį, kuomet nakties trukmė susilygina su diena. Nuo dabar dienos – ilgesnės už naktį, plius – daugiau šviesos nei tamsos, šiltės valandomis, gėlės pražys, o minėti mini sijonėliai gatvėse apeliuos į visuotines meilės paieškas.
Ėjau į seansą visiškai aklai, nes nenorėjau pasidaryti išankstinių nuostatų, o tiesiog mėgautis įspūdingu kino ir, be abejo, vaidybos reginiu a priori. Su Danieliu Day-Lewisu dar niekada nebuvau blogai praleidęs laiką, tad koks, mano manymu, tas paskutinis šio aktoriaus benefisas (bei pats kino filmas, žinoma)?
Sekanti mano sužiūrėta juosta bus, krikštijama kaip blogiausias visų laikų kino filmas – „The Room“.