Bliamba, kiek atsirado gero nealkoholinio kvietinio alaus

Senai gvildenta tema, kurios įrašų Kultūrnamyje yra kokios keturios galybės. Jos skirtos visiems skaidraus proto broliams ir sesėms. Kam gražint pasaulį, jei prie ežero miške jis toks gražus? Kam dalyvaut koncerte, kurio tu vėliau iš vis neatsimeni? Kam gimdyti kažkokius jausmus su skaidraus gėrimo pagalba, kai finale vis tiek viskas prieina liepto galą. Visi mes grįžtam ten pat, tik su skaudančia galva, zvinbiančiomis ausimis ir galų gale sudaužyta širdimi. Tad šis įrašas kaip tik apie tai, mielas sielos skaidruoli.

Kvietinis man tai – geriausias nealkoholinis alus iš visų, nes jame atsiskleidžia ir kvapai, daugybė poskonių ir galų gale dėl vienos itin paprastos priežasties – jis šventvagiškai savo skoniu panašus į visų mylimą alkoholinį alų. Prieš kokius du metus kvietinio pasirinkimo tebuvo vienas vienintelis – „Krombacher Weissbier“, kuris mano topuose figūruodavo pirmame trejetuke, kartu su tradicinio skonio troškulio naikintojais. Iš tradicinių, beje, numero uno kaip buvo taip ir lieka „Kalnapilio Nealkoholinis“. Visiškas favoritas, nors ir brangus, bet vertas kainos.

beer

Kalbant apie kvietinį, tai pastaruosius du metus vakarai buvo leidžiami su „Krombacher Weissbier„. Šis išsiskiria itin klampia tekstūra, išraiškingu skoniu, tvaria puta ir šiaip tiesiog yra tirštas, lyg koks kisielius senais laikais mokykloje. Tačiau prieš kokį pusmetį apsilankius „Norfoje“ (taip, taip ten pat!) teko likt itin maloniai nustebintu. Šios puikaus skonio rūšies lentynas papildė naujas gėralas – „Benediktiner Weissbier“. Kuo šis pasižymi? Gaivumu – toks štai paprastas atsakymas.

Jei į „Krombacherį“ drasiai gali įspausti pusę citrinos sulčių, tai „Benedikteris“ labiau tinkamas gerti vienas, nes tiesiog yra tikrai lengvo skonio ir nedidelio tirštumo. Tuo jis kartais ir geras, bet ir tuo pačiu nuobodus. Kitas atradimas vėlgi „Norfos“ lentynose mane užklupo pastarąjį mėnesį – „Maisel’s Weisse“. Va, čia tai bent naujiena! Vien jau kvapas ko vertas – gaivus miško uogų, o ir skonis turi šį miško prieskonį. Etiketė taipogi itin stilinga – balta su mėlynais užrašais, tad nepastebėt jį – sunkiai įmanomas dalykas.

Tad, mieli ir mielos, skaidraus proto mylėtojai nuo šiol tikrai turi kuo gaivintis šią pagaliau atėjusią karštą vasarą. Nes alkoholinis alus ar šiaip alkoholis, pripažinkime, juk šiek tiek brūdas. Tik apsunksti nuo jo, o kas vyksta kitą dieną po pjankės – jau parašiau pirmoje pastraipoje. Tegyvuoja balivi ir laisva Lietuva!

P.S. Dar „Rimi“ parduoda „Erdinger Weiss“, bet mokėt beveik 5 litus už „myžalėlį“ – tikrai neapsimoka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *