Boyz II Men „End of the Road“: rimta muzika, rimtiems žmonėms (Liepos 14-ta, 1992)

True čiuvakai klauso jausmingas balades. Koks dar industrialas? Koks dar death metalas? Koks dar hardcore‘as? Kokia dar moderni akademinė muzika? Vienu metu buvau bepradedąs jaustis nejaukiai, klausydamas tokius anksčiau pamėgtus lovesongus, kaip Lenono „Woman“, Extreme „More Then Words“, Mayerio „Your Body is a Wonderland“, Metallica „One“ ar kad ir Coldplay „The Scientist“. Ir tik dėl to, kad šiuolaikinė, atsiprašant, visuomenė standartais įtikinėja, kad – 2 dienų nesukusta barzda, nugertas viskio butelis rankoj, lengvas nikotino kvapelis su atsainiu žvilgsniu akyse – suprask tai ir patelėms patinka, ir žmonių rasė dėka tokių evoliucionuoja.

Ne per seniausiai pakalbinau vieną veikėją. Turiu omeny breakcore / hardcore / metal korifėjų iš Olandijos Bong-Ra, kuris man nei kiek nemirksėdamas pasakojo, kodėl širdį verianti Chicago daina „If You Leave Me Now“ jam patinka lygiai taip pat kaip ankstyvasis Michaelas Jacksonas. Kalbant apie pastarąjį – kartą viena mergiotė iš „MTV“, per rimtą Formulės-1 press-konferenciją, bravūriškai paklausė M. Schumacherio: „Kokią dainą jums labiausiai patinka išgirst per MTV?“ Kaip jūs manot ką šis, visus įmanomus rekordus pakabinęs, Vaikinas visai nesutrikęs atsakė? Michael Jackson „Heal The World“ – toks buvo jo pasirinkimas.

Dar ta pati žurnalistė pasakojo, kad taip pat chuliganino ir su kitais lenktynininkais (kaip tarkim brazilu Barrichello), kurie visi vardino labai panašiai (Barrico atrodo pasakė, kad jį velka ar tai Guns‘n‘Roses „Don‘t Cry“ ar tai Bon Jovi „Always“). Man labai patiko kaip ji visa tai vėliau suvedė į vieną mintį: „Po galais, visi tie šaltų nervų ir lakstantys asfalto briaunomis bepročiai, vos išlipa iš savo bolidų – tampa minkštučiais ir jautriais lakmusiukais!“ Kaip sakoma – plieninis šalmas po savim saugo Širdį. Tikri žmonės – ne vien išore „kieti“.

Lygiai prieš 20 metų, Liepos 14-tą dieną, muzikinį pasaulį išvydo viena geriausių visų laikų baladžių pavadinimu „End of the Road“. Ją įdainavo dabar, ko gero, mažai kam žinomi Boyz II Men iš Jungtinių Valstijų. Jie buvo unikalūs tuo, kad buvo bene vienintelis boybandas, sudarytas vien iš juodukų ir nepaisant to sulaukęs fenomenalaus pasisekimo – tiek chartuose, tiek pardavimuose, tiek begalėje skirtingų apdovanojimų. Konkrečiai ši daina JAV „Billboard“ tope išsilaikė net 13 savaičių kaip numeris vienas, taip sumušdama net 36 metus gyvavusį rock‘n‘rollo karaliaus Elvio Prestley rekordą.

Laimėjo šis singlas, kas be ko ir „Grammy“, bei buvo tikriausias Mohikanas legendinei soul muzikos leidyklai „Motown“ – kūrinys pasiekė pirmąją vietą Didžiojoje Britanijoje ir buvo paskutinysis toks šios muzikinės šeimos kūdykis. „End of the Road“ daina, galima sakyti buvo paskutinė gulbės giesmė, kuri užbaigė ištisą „Motown“ leidyklos odisėją su užaugintais tokiais super talentais kaip Jackson 5, Lionel Ritchie, Diana Ross, Stevie Wonder ir t.t. ir pan. Be to, daina yra pozicionuota 43 numeriu visų laikų geriausių „Billboard“ dainų šimtuke (įdomumo dėlei – pirma vieta ten priklauso Ch. Chekerio šokių hitui „The Twist“).

Apie šitą gabalą galima būtų ne tik rašyti ir rašyti, bet ir kalbėti. Pradeda jį Nathanas Morrisonas sakydamas, kad „…mums lemta būti kartu“. Kuomet žiūriu į šį baritoną (N. Morrisono dainavimo specializacija), kažkodėl įsivaizduoju, kad mokykloje jam sekėsi neitin. Dauguma juokdavosi iš jo atvėpusios apatinės lūpos; panos retai žiūrėdavo jo pusėn, nes jis buvo kresnarūris ačkarikas; pažystami, ko gero, jį šaukdavo tik dėl bajerio, bet dažniausiai nešaukdavo – ir jis dėl to neliūdėdavo.

Sekantis dainoje – tvarkingumo, estetikos ir gėrio etalonas. Bachurėlis pasirišęs klasikinio kirpimo kaklaryšį, užsivilkęs vienspalvius marškinius, apsikirpęs pavyzdingai, vienoje klipo vietoje – su minimalistiniais akinukais ir saikingai blizgantys auskariukai. Kuomet Waynas Morrisas dainuoja savo posmą – tu negali sulaukti, kada gi jis ar pravirks ar tiesiog bent išspaus ašarą. Tačiau siela taip ir lieka neišsprūdusi iš širdies gelmių. Tvirta krūtinė – lengvai nepasiduoda.

Po priedainio, įsijungia mano mėgstamiausias Boyz II Men kolektyvo narys – Shawnas Stockmanas (Goofis – kaip jį seniau vadindavau). Ir nors jam mokykloje nesisekė kur kas labiau nei pirmajam aprašytajam kvarteto nariui, bet atlygis buvo po to sekė saldus.  Išmušė jo valanda ir bežiūrėdamas į jo jautriai virpantį smakrą, meistriškai valdomas veido mimikas bei judesius pirštais – negali nesutikt, kad likimas apdovanojo būtent tą, kuriam viso to ir reikėjo. O kad atėjus šlovei paskui jį sekios tokie tuntai moterų – jis turbūt ir sapnuose nepageidavo.

Daina užbaigiama klasiškai – priedainis dainuojamas visų „Vyrų Dviejų Bachurų“, te akomponuojant vienam – rankų plojimams. Prieš tai – grupės moterų dievaitis (pabrėžtinai moterų, o ne kokių ten mergaičių) – romus, paslaugus, sodriai malonaus žemo tembro balsas Michaelas McCaray poetizavo… „And you just ran out with that other fella; Baby I knew about it, I just didn’t care; You just don’t understand how much I love, do you?” Šalia visko – elegantiška lazdelė pasiremti, kuri tarsi koks simbolis parodo, kad va anais laikais moterys būdavo true – ir luošus mylėdavo, o ne dabar – visokius niolikinius Youtube dievaičius iš “b” raidės ar ten pirmoje pastraipoje aprašytuosius karikatūrinius.

Rašinio pabaigai, manau, reiktų nubrėžti įdomias Boyz II Men gaires po dainos ir iki šių dienų. Nors, atrodytų, jog mes apie šį projektą negirdėjom kokius 20 metų, tačiau jis iki šiol egzistuoja ir yra „active“! Po „End of the Road“ vyrai išleido dar net kelis itin sėkmingus kūrinius, tačiau ir labai greit nugeso. Pasitraukus jų pirminiam, šlovę nešusiam, prodiuseriui Babyface‘ui, hitai nebesigimdė; buvo nutraukta sutartis su „Universal“, kuri juos išvedė į šviesą 1991-mais; galiausiai tas repuojantis, lazdele pasiramstantis kolektyvo narys, dėl sveikatos problemų – dar ir bandą paliko.

2009 metais buvo paskelbtas reunionas visų keturių originalių narių, su nauju albumu, tačiau raišasis McCarry vėliau persigalvojo ir Boyz II Men toliau liko trise. 2011-tais jie išleido dvigubą rinktinių albumą „Twenty“ ir nežinau ar sėkmingai – šiuo metu turuoja po pasaulį. Rugpjūtį, Rugsėjį ir Spalį juos gyvai galės išvysti gimtosios JAV šalies įvairūs Kazino, Teatrų scenos ar Disney parkų lankytojai.

Per visą savo egzistenciją, šis legendinis juodasis kvartetas, pardavė virš 60 milijonų įrašų, turėjo tris rekordus mušusius singlus numeris vienas, bei jų fanu buvo pats Michaelas Jacksonas, kurį kažkada nufilmavo viename jų pasirodyme (ypač užsihaipinusį nuo muzikos). Viršuje pastraipos esančiame istoriniame Jutube jie dainuoja kartu, o kai prasdidea TA 2:48 minutė – verkiu beveik visada. Prieš 15 metų iš teleko įsirašytas šis video, pamenu videake sukdavosi bent jau po kartą į savaitę, kaip dabar kokie Depechai. Na, bet man negalima žiūrėti tokių klipų kurie koduoja savyje aštriai lozunguotus hope-love-peace-unity manifestus. Ta vieta su akinančia balta šviesa ir iš jos išeinančiu – Juoduoju Mesijumi – kūną tarsi milijardais nusėja skruzdėlytėmis, širpuliukais, kūtuliais ir kitomis iš dangaus žvaigždžių nukritusiomis aukso dulkėmis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *