Taigi sekantis koncertas, mano „Europe Live“ turo metu, vyko vakariniame Airijos mieste Galway. Iš Tel Avivo, per Londoną ir Dubliną, ten buvo nusibelsta dėl tokio veikėjo vardu Brian Wilson. Kas jis? Tiesiog NUOŠIRDŽIAI įduodu jums filmą-rekomendaciją, kurio pavadinimas yra „Love and Mercy“ – jei nematėte jo už praeitame Kino Pavasaryje – gaukite, pažiūrėkite. Pradėsite po seanso visiškai kitaip žiūrėti į… The Beach Boys. Kurie dainavo, kaip žinia, gana banalias daineles apie paplūdimį, saulutę, banglentes ir t.t. Bet apie ką mes čia?

„Niekad nevirškinau šitos grupės (The Beach Boys – aut.past.), bet „Pet Sounds“ pilnas garsų, kurie įtakojo gausybę kitų grupių” – parašė Gintarinių Akinių FB-bloge, Marukas iš pop-punk grupės SPORTAS, inkrustuodamas „Pet Sounds“ tarp 10 jam geriausių visų laikų albumų. Gi Brianas Wilsonas ir buvo tas žmogus, kuris sukūrė šį šedevrą (bei kitus TBB darbus), o minėta kino juosta nupasakoja vyro ant tiek dramatišką gyvenimą, kad kitaip, ir negalima buvo pasielgti, kaip tik padaryti viską pagal banalų posakį; „jo gyvenimas – kaip iš filmo“, t.y. imti ir ekranizuoti jį. Ir dar taip gerai. (Įtikinau peržiūrai, ane?)

Koncertas – dviejų dalių; ant scenos, khm – 12 muzikantų; pirma dalis, VIEN TIK PIRMA – per 20 gabalų; po jos – visas, kultinis ir mano nuklausytas iki negalėjimo „Pet Sounds“ hit-paradas; ir dar po to – kad būtų visiškas mentalinis desertų persiėdimas – bisas su 7 ar 8 gabalas, tokiais kaip „Good Vibrations“, „Surfin‘ U.S.A.“, „Barbara Ann“… Bei pabaiga, kas be ko, su „Love and Mercy“. Viso renginukas truko arti trijų valandų, sugrota beveik 40 kūrinių, aš net šiek tiek pavargau ir atrodytų tai būtų normalu, jei ne tas faktas, kad ant scenos darbą dirbęs maestro Brianas Wilsonas yra 75 metų… Paklausiu paprastai – jaučiat? Aš tai iki šiol viską vitražais regiu.

Show vyko upių apsuptyje, pastatytame, taip vadinamame, gigantiškame festivaliniame tente, kuriame, pliktelėjusia akimi primetus, susikibo ranka į ranką apie 5-6 tūkstančius… Visokių. Nors, žinoma, dauguma buvo melomanai, gimę mažiausiai prieš 51 metus (t.y. tada kai buvo išleistas „Pet Sounds“), bet buvo ir labai daug tokių kaip aš, bei šiaip jaunimo.

Bilietas už sotų gabalą dangaus – 65 eurai, alaus neėmiau, bet spėju, jis kainavo kaip ir visur Airijoje, t.y. be proto – apie 6-8 eurus. Atributikos kioskelyje galėjai rasti viską išskyrus geidžiamą vinilą (ant kurio prieš gigą svajojau gauti autografą), tad apsiribojau, dalyvavimą pavyduoliams gatvėje įrodančiu atributu – marškinėliais už 30 eurų. Sąžiningi mainai.

Bitlai, tie kurie visi su charizmomis, buvo keturi. Radiohead turi Yorką ir Greenwodą. Nirvana – Cobainą, nes Grohlas iš būgnų pavėsio išlindo tik su žodžiu „Foo“. Gi nuolat beklapsinčiomis akimis, aš niekaip negalėjau suvokti, kaip visi iki vieno DVYLIKA (įskaitant Maestro) šėlę ant scenos individai, buvo ne tai kad su savo charizmomis, cinkeliais ir kitais panašiais įvardžiais, bet vienas už kitą įdomesni, papildantys ar tiesiog šiaip pavaduojantys kits kitą.

Vienas buvo kažkada grojęs The Beach Boys sudėtyje; kitą pristatė kaip „mūsų sekretorius, kuris apie TBB dainas žino beveik tiek pat, kiek pats Brianas“; trečias buvo vienas iš trijų (!), su visa perkusijos ekipuote žaidusių, būgnininkų. O kur dar į Lou Reed nešantis tiek gitaros, tiek vokalo partijas atliekantis tamsaus gymio senukas. Kur dar prikolnas, publiką smagiai užvedinėjęs, saksofonistas. Kur dar…

Brianas. Kadangi jis visą gyvenimą kovojo su sunkia mentaline liga, kurią (kaip filme pamatysite) jo jaunystės metais, dar ir neteisingai diagnozavę „gydytojai“, „gydė“ saujomis cherovų psichotropinių vaistų (kad jį paversti vegetuojančia marionete, pasirašinėjančia ant „kokių reikia popierių“), bei pridedant jo solidų amžių, negalėjai nepastebėti… Kaip jis tiesiog nuostabiai atrodo. Neskaitant to momento, kai jį už rankos davedė koncerto pradžioje iki pianino; bei smagaus „atgrojau, atidainavau savo, tai ai, varau“ pirueto, kuomet dar nesibaigus kūriniui, Brianas atsistojo ir nulinksniavo pailsėti į užkulisius. Visa kita – smagus, gražiai, užtikrintai ir žvaliai atrodantis kumyras. Įsispraudęs į ne sceninius baltus kedus, atsisėdęs akimis į žiūrovus, be jokio didesnio vargo veide – „atidirbo“ beveik 3 valandų programą.

„Kuomet draugams pasakiau apie „Pet Sounds“ turo idėją – jie mane palaikė bepročiu“ – viename interviu sakė Brianas. Galima tuomet tik konstatuoti faktą, kad jo draugai tiesiog ne taip gerai jį pažysta! O kad jis spinduliuoja ne tik geras vibracijas įrodė ne tik faktas, kaip šėlo susirinkę tie minėti 5-6 tūkstančiai senukų ir jaunimo, bet ir tai, kaip neįsivaizduojamai gerai tas visas 12 muzikantų orkestras programą atidirbo. Ką čia atidirbo… Su šypsenomis, be dirbtinumo, su įsijautimu ir ekspresija išspinduliavo!

Po show, per ošiantį naktinį Golvėjų, į patalus žingsniavau su, niekaip nuo veido nenukrentančia, šypsena. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurie yra vienetiniai, kartą gyvenime. Nes nemanau, kad bus dar kada proga, išgirsti gyvai, būtent legenda tapusį „Pet Sounds“ albumą visą nuo a iki z. O juk ir Briano amžius… Duok Diev jam sveikatos ir pasidžiaugt šiuo, dabar jau laimingu, gyvenimu dar ne vienerius metus. Nuo „Wouldn‘t It Be Nice“ iki „Caroline, No“. Nuo „I‘m Waiting For the Day“ iki „Sloop Johny B“. O kas dėjosi po sugiedotos „God Only Knows“…

…tokie pat ilgi ir, atrodo niekad nesibaigiantys, aplodismentai kaip ir ­­­po viso, beveik 3 valandų trukmės, riebaus kąsnio dangaus.