Bryanas Adamsas Kauno „Žalgirio Arenoje“: vėl aštuoniolikos

Čia kažkas, matai, Bryano Adamo koncertą Feisbuke palygino su Šansono festivaliu, kai užsiminiau, kad į jį trauksiu. Keista, iš ties, matyti, kad yra dar šiuolaikiniame info-mainų sraute dar tokiomis klišėmis mąstančių tipų, kurie nesuvokia, kad muzika tai – universali kalba ir niekas niekuo dabar nebestebina ir nebeskirsto. Aš laisvai galiu klausyt vieną dieną „Coil‘us“, kitą Kirkorovą, trečią „Death“, o viską užbaigti Rolandu Kazlu. Man Brajenas visada patiko ir senai jį norėjau išvysti gyvai, tad vos pamatęs, kad jo koncertą organizuoja vieni šilčiausių rengėjų Lietuvoje (Ačiu tau, „Medusa Concert“) nė nedvejodamas iškeičiau istorinį futbolą tarp dviejų mano mėgstamiausių komandų į Brajeną.

Ar vertėjo? (daug, daug šypsenėlių). Galiu pasakyti, net jei ir rezultatas mačo būtų buvęs priešingas, sakau – dar ir kaip drąsų „TAIP“. Galų gale antrą kėlinį su sėbrais ar taip ar anaip stebėjom mašinoje per planšetkę, tai pergalės atveju, būtų buvęs tas atvejis, kai ir siela pamaitinta, ir Vytis sotus. Na, o dabar itin trumpai drūtai apie koncertą. Ir nuoširdžiai.

Variau į jį, kaip ir į daugumą pastaruoju metu – per daug kažko nesitikėdamas. Visgi jau kailis mano nebejaunas, moshingo randų nusėtas; siela, kaip ir daugumos šiuolaikinių individų – Feisbuko subjaurota, atbukinta. O ir renginių pasiūla tikrai neleidžia kančiose šėtoną adoruoti. Viena ko buvo pasiilgta, tai aukščiausios klasės žvaigždės masinio tipo koncerto, kur būtų daug šviesų, daug charizmos, daug žmonių ir dar daugiau autoritetingų hitų vienoje vietoje, kurie turi istorinį svorį. O visa kita – pasimatys. Viena kas buvo aišku, kad Brajenas nedalina interviu į karę ir į dešinę, nemėgsta atvirauti, yra gana uždaro būdo, tad gal niekuo labai nenustebins ir nepatrauks?

Damn, kaip sunku dabar rašyti apie koncerte kairėje krūtinės ląstos pusėje kunkuliavusias emocijas. Širdis tiesiog virė granatų sultimis, o smegenys taškėsi į visas puses prakaito pavidalu. Iš pradžių koncertą stebėjau iš tribūnų (kurios beje visos buvo sklidinai pilnos, visi bilietai išpirkti, tad teko stoviniuoti pasistiebus ir ten), o kai prasidėjo visokie „Somebody“, „Summer of 69“ ir kiti dinozauriniai roko muzikos šokių hitai – spjoviau į tuščią bokalą ir nuskuodžiau į parterį. Kažkur ties viduriu.

Pozityvus, be galo šiltas, nostalgiškas ir nuoširdžiai jaukus, bei gerietiškas – štai toks atmosferinis kokteilis sielai į sielą buvo dalijamas Bryano Adamso ir kompanijos visiems susirinkusiems „Žalgirio Arenoje“. Čiuvakui 55 metai, muzikinis bagažas susideda iš 19 albumų, hitų net sunku suskaičiuoti kiek kanadietis turi, o energijos ir parako – pilnos kelnės, batai ir kišenės. „Jūs neįsivaizduojate kaip malonu girdėti kai jūs visi kartu dainuojate su manimi mano dainas. Tai yra tai, ką aš manau, galima būtų pavadinti „magija“, tiesa?“ – retoriškai klausė Bryanas susirinkusiųjų, pavadindamas publiką bene geriausia kokia buvo šio turo metu.

…Ir vos užgrojo „Please Forgive Me“ – čiut ašaromis neapsipyliau. Priekyje matau, atgal atsisukęs matau, kažkur sėdimose vietose irgi – šokančios porelės meilės sūkuryje per šią dainą. O aplink mane tiek daug gražių jauniklių… „Gal galima Jus būtų iškviesti šiam šokiui?“ – teiraujuosi vienos interesantės linguojančios priešais mane. Ši pažiūri į mane kaip į kvailį ir nusisuka atgal į sceną. Nepasiduodu – siūlau tą pačią paslaugą ir esančiai kairėje pusėje šalia manęs „Bet aš paltą rankose juk laikau…“ – numykia ši ir jai nebaigus sakinio, stveriu tą paltą su visa jėga, bet stipri ir atkakli toji jaunoji gyvačiukė buvo, nepaleido savo mylimo palto ir štai taip aš likau be lėto šokio.

Visa Bryan Adams komanda – nerealiai užsivedusi ir pozityviai sava šutvė. Pagrindinis gitaristas apskritai – aukščiausi balai – šokinėjo, griuvinėjo, lakstė po sceną, taškėsi po ją – žodžiu, vaizdas akims ir džiaugsmas širdžiai buvo garantuotas. Tą patį galima pasakyt ir apie vietoje nusėdėti ramiai negalėjusį klavišininką, mušamąja artilerija apsiginklavusį bugniorą, tik va bosistas kažkoks romus buvo, bet ot ne dzin, kai visi kiti iš visos širdies ir peties pliekia geležį iki raudonumo.

Pats Bryanas – viso to tarsi centrinė ašis, atspindys, aureolė. Daug šypsenos, daug minėtos pozityvios energijos ir dar daugiau bajerių, bei itin smagaus bendravimo su publika. Vienas geriausių to momentų buvo, kai jisai vieną iš sėdimose vietose itin simpatišką merginą (vardu Dovilė) išsikvietė šokiui pagal kietą bliuzovną kavalką. Ir vis prašydamas jos „shake it, baby, shake it more“..! vertė įsijausti į fatališkos gundyklės vaidmenį. Gi mergina pasitaikė ne pėsčia toli gražu – atšoko ohoho kaip smagiai ir viliokliškai, ko pasėkoje buvo apdovanota marškinėliais ir gavo pagarbą iš kanadiečio, kuris dar sužinojęs, kad į koncertą Dovilė atėjo su mama, padėką išreiškė ir anai „Turite nuostabiai gražią dukrą!“

Vis migruodamas po areną, mačiau tą ką senai mačiau koncerte – daug, daug šypsenų. Ar tarp parteryje besitūsinančiųjų, ar sėdimose vietose ramiai mentalinį šokį beįvaldžiusiųjų. Pas visus buvo šypsenėlė, kai matai joje, jog viduje vyksta kažkas labai gero. Ir iš ties, kaip po visko aptarinėjome su kompanija koncertą, tai jis buvo tokios emocijos, tarsi žiūrint n-tąjį kartą puikųjį filmą „Back to the Future“. Nepaprastai gera, šilta ir jauku. Nesvarbu kokio tu amžiaus – 14, ar 18, ar 32, ar 60 – koncerto metu jautiesi lyg grįžai į „tas senas geras jaunas dienas“. Toks štai jausmas vyrauja ir dabar berašant ir beklausant Bryan Adamsą man. Tas jausmas kada po kūną laksto skruzdėlytės kutendamos odą saldžiais širpuliukais. Nenusakoma. Gera. Nepakartojama.

„You gave it to us straight from the heart…“

3 Komentarai apie “Bryanas Adamsas Kauno „Žalgirio Arenoje“: vėl aštuoniolikos

  1. Ačiū straipsnelio autoriui už galimybę vėl sugrįžti į Bryan Adams koncertą. Pritariu, kad tai buvo „nepaprastai gera, šilta ir jauku“. Savo Facebook`o paskyroje po koncerto parašiau: „man tai buvo geriausia šių metų kultūrinė emocija“ :)!!!

  2. Ačiū už dar vieną gerų emocijų dozę. Pati menu dar pirmąjį koncertą 1999, ir nors jam žėrė tada nemažai kritikos, vis tiek buvo gera – gal todėl, kad kažkada pavadinta nerealia, svajonė išsipildė pati pirma 🙂 O po to… Tai man buvo jau ketvirtas kartas, ir, galvą guldau, būtų keturiasdešimt ketvirtą ar dar ten kelišimtąjį kartą – eičiau. Nes kaskart emocijos tos pačios – daug daug daug šypsenų ir nė vieno surūgusio veido. Net grumtynėse rūbinėse (čia iš 2007). O dėl kokybės, taip šiųmetis turbūt buvo geriausias iš visų vien todėl, kad kokybiškiausioj salėj vyko. Nesutrukdė ir iš sostinės į Kauną atvažiuot. Nors, tiesą sakant, ne mažesnis kaifas buvo ir visuose kituose, ir net Siemenso šiukšliadėžės sumauta akustika nuotaikos negadino. ir neatrodė, kad ji jau tokia bloga – tiesiog abipusis kaifavimas.

Komentuoti: Rūta Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *