„Coil“: „Love’s Secret Domain“, „Time Machines“ ir reabilitacijos klinika (2/4 dalis)

[Pirma dalis – „Coil“: Gimimas]

Ketvirtasis pilnametražis jų leidinys – „Love’s Secret Domain“ (pabandykit įskaityti pirmąsias pavadinimo žodžių raides) pasirodė 1991-aisiais metais ir buvo pakankamai didelis išbandymas jau gausių grupės fanų ausims, pripratusių prie „tradicinio“ „Coil“ skambesio. Kai kas netgi teigė, kad tai kažkuria prasme – tiesiog klubinis ir masėms skirtas albumas, kuris visiškai nesiderina su prieš tai buvusiu skambesiu. Kiti jame įžvelgė kur kas daugiau, kaip ir bene kiekviename „Coil“ darbe.

Depresyvūs, aštrūs, duslūs ir makabriški garsai pakeičiami į vietomis labai išreikštą ritmą, kompleksinius perkusijų modelius ir daug skaidresnį garsą. Visiškai atsisakoma prieš tai vyravusių tematikų kaip mirtis ar agonija. Albumu „LSD“ britai pagimdo naują industrial subkultūros stilių, pavadinimu „newer waves of post-industrial music“, kuris jų kolegos ir draugo Genesis P-Orridge („Psychic TV“) dar buvo pakrikštytas kaip tiesiog „acid house“.

„Elektra ir narkotikai. Psichiniai ir fiziniai įspūdžiai. Įvairiausi dažniai.“ – taip albumą apibūdina P. Christophersonas. Ritualinis šio darbo aspektas remiasi Brion Gysin ir William Burroughs sukurto „cut-up“ metodo pa­naudojime, kurio pirminis įgyvendinimas (pačių kūrėjų) buvo literatūroje. Tarkim imamas, bet kokios reikšmės ar tematikos linijinis tekstas (kad ir laikraščio straipsnis), ir sukarpant jį į įvairias frazes ar žodžius, visiškai atsitiktiniu būdu sudėliojamas naujas tekstas su „nauja“ prasme, asociacija ar pranešimu.

COIL_LSD

„Mes sukarpėme įvairias juostas į atskirus vieno colio ilgio gabalėlius, kuriuos vėliau sujungėme. Tai truko kokias tris dienas. – pasakoja Sleazy – „Iš viso to gavosi 26 metrai medžiagos, kuri užėmė visą kambarį.“ Kraupi kalėjimų dokumentika, prievartaujamo vyro aimanos, įvairių kiniškų būgnų dūžiai – tai tik vieni iš daugelio garsų buvusių tose juostose.

Po „LSD“ išleidimo „Coil“ stovykloje įsivyravo savotiškas štilis. To priežastis – finansinės problemos. Per tą laiką (iki 1998 metų) duetas išleidžia keletą EP, singlų, darbų po šalutiniais projektais tokiais kaip „ELpH“, „Black Light District“, „The Eskaton“, „Time Machines“, bei, žinoma, kompiliacijų, kurios padėtų atsigauti materialiai – „Unnatural History II ir III“ (pirmoji šios trilogijos dalis buvo išleista 1990 m.). Šie rinkiniai, beje, nebuvo „best of“ tipo. Juose buvo sudėti įvairiausi anksčiau neišleisti darbai, pagardinti geriausiomis kompozicijomis iš pilnametražių diskų, kaip tarkim iš anksčiau minėto atmesto siaubo filmo garso takelio „The Unreleased Themes for Hellraiser“ (1987 m.).

Be to 1997-ais metais Johnas dėl besaikio potraukio alkoholiui (tai beje buvo jo amžinoji bėda, kuri baigsis tragiškai) gulasi į reabilitacinę kliniką. J. Balance: „To buvo per daug. Aš supratau, kad turiu susikoncentruoti ties idėjomis. Aš turiu duoti žinią žmonėms.“ 1998 – tais metais P. Christophersonas kartu su „Current 93“, „Nurse With Wound“ ir „Inflatable Sideshow“ išleidžia diską „Foxtrot“, tam, kad surinktų lėšų J. Balance gydymui.

coil TM txt

Tais metais pasirodė bene įdomiausias leidinys iš to laikmečio „Coil“ kūrybos – „Time Machines“. Vėlgi netradicinis skambesys, lyginant su prieš ta buvusiais albumais, kurio muzikinė koncepcija daugiausia buvo paremta „drone“ muzikiniu subžanru. Albume iš viso yra keturios kompozicijos, iš kurių dvi trunka po nepilną pusvalandį. Bei be abejo daug pasakantys pavadinimai… „Telepathine“, „DOET/Hecate“, „5-MeO-DMT“ ir „Psilocybin„. Kaip jūs manot kas tai?

„Artefaktai, kuriuos pagimdė muzikinė aplinka – tai esminė tavo patirties dalis“ – teigiama albumo anotacijoje. Kaip jau galėjote suprasti, pavadinimai – tai įvairiausių haliucinogeninių narkotikų formulės. Ir pasak „Coil“, klausant šį albumą, galima patirti panašius išgyvenimus, kuriuos teikia šie preparatai. Peter Christopherson: „Tiesiog savo kūnu pradedi jausti, kad tai veikia. Tarsi susiskaldytum į atskiras molekules.“ John Balance: „Panašūs pojūčiai atsiranda vartojant kai kuriuos psichodelikus.“

Albumo kūrime vėl gi buvo panaudoti inovatyvūs sprendimai. Šiuo atveju tai buvo Austin Osman Spare išrastas „sidereal“ metodas (ar šiuo atveju „sidereal sound“). Šis ekscentriškas dailininkas savo piešiniuose, kartais paprastų gat­vės žmonių portretuose, mėgino užfiksuoti, tai ką būtų galima išvysti tarsi iš šalies, visai kitu žvilgsniu. John Balance: „Akivaizdu, kad terminas „sidereal“ (anapusinis) siejasi su žvaigždėmis, bet tuo pačiu, jis duoda galimybę pažvelgti į daiktus ar reiškinsius iš visiškai kito kampo ar perspektyvos. Taip Spare daugumą savo vaizdinių iškreipė erdvėje, mes gi naudojame panašų procesą dirbdami su garsu.“

horse-cd2-peter-john

Kaip jau anksčiau buvo minėta, kurdami „Coil“ bene didžiausią dėmesį kreipdavo į įvairiausius ritualus. Vieni iš tokių, niekam nepaslaptis, buvo apeiginiai įvairiausių narkotikų vartojimai. Haliucinogenai, simuliatoriai, taip vadinami „smart drugs“, amfetaminai, netgi opiatai ir dar galybė visokių egzotiškų narkotinių medžiagų, kurių plačioji masė net nežino… Į klausimą interneto svetainėje, ar Johnas ir Peteris kadaise buvo priklausomi nuo heroino, atsakymas buvo su gilia potekste: „Neteko girdėti apie tai, tačiau net neabejokite – jie yra bandę visko daugiau nei po truputį…“

Jų potraukis įvairioms narkotinėms medžiagoms daugelį netgi šokiruodavo…

[3 dalis – ateinantį pirmedienį]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *