„COIL“: narkotikai, kultinis „Musick to Play in the Dark“ ir gyvi pasirodymai po 16 metų pertraukos (3/4 dalis)

Jų potraukis įvairioms narkotinėms medžiagoms daugelį netgi šokiruodavo. Ossian Brown (nuo 2000-tų metų „Coil“ narys) pasakoja: „Mes turėjome eiti namo, nes Balance buvo labai ekstremalioje būsenoje. Beveik negalėjome suprasti ką jis šneka. Tai pratrūkdavo žodžiais, tai vos apversdavo liežuvį. Susidarė įspūdis lyg būtų paleista „cut-up“ juosta. Atrodė, kad jis šneka (ar bando šnekėti) ne su mumis, o su „kažkuo visai kitu“… Tai buvo lyg psichinė epilepsija… Rodėsi, kad viduje jis išgyvena visiškai kažkieno kito – žmogaus ar netgi žvėries – būtį…“ 

Be to, jie eksperimentuodavo su įvairiomis, psichinius žmogaus centrus stimuliuojančiomis, elektroninėmis mašinomis. Peter: „Mane šie daiktai patraukė jau nuo 11-kos metų amžiaus, kuomet aš suvartojau milžinišką dozę psilocybininių grybų ir savo ranką padėjau ant prie įtampos pajungto laido, kuris buvo kambaryje ant grindų. Derinio pojūtis buvo nevienpusiškas.“ John: „Mes turime pakankamai didelę kolekciją šių aparatų. Ir kažkuria prasme jų teikiami efektai yra labai panašus į tuos, kuriuos galima pasiekti įvairių cheminių preparatų pagalba.“

Toks eksperimentavimas (tiek su narkotikais, tiek su elektra) buvo paremtas ne kokiais nors hedonistiniais ar panašiais tikslais, o tam, kad atvertų taip vadinamą „trečiąją akį“. John Balance tikėjo, kad haliucinogenai padeda išplėsti protą, jo ribas, peržengti pasąmonės barjerą bei sustiprina sąsajas su dvasine žmogaus paradigma. Sleazy: „Mes jokiais būdais nesam už besaikį narkotikų vartojimą, bet tuo pačiu, jei tu gali juos panaudoti dvasinio „aš“ išplėtimui, kūrybinio lauko suaktyvavimui ar tiesiog pozityviam tikslui, tada, manau, kad tai teigiamas reiškinys.“

coil kailiukas

1998–2000 metai yra ganėtinai aktyvūs arba netgi labai aktyvūs „Coil“ metai. Per juos išleidžiami net 11 albumų ir čia jokiais būdais nereikia taikyti posakio – kiekybė, o ne kokybė. Tokio principo „Coil“ ne tik, kad netaikydavo, jie jo, ko gero, netgi nežinodavo. Be jau minėto „Time Machines“ išleidžiama labai įdomi, vadinamoji solsticijų-ekvinokcijų serija, susidedanti iš keturių EP („Spring Equinox“, „Summer Solstice“, „Autumn Equinox“, „Winter Solstice“), įrašytų tiksliai astronominiu kiekvienos saulėgrįžos ar lygiadienio metu. P. Christopherson: „Tai gana mistinis išgyvenimas – groti muziką, skirtą kažkokiai apibrėžtai datai atšvęsti. Šios kompozicijos buvo improvizuojamos būtent dėl ritualinių priežasčių. Tai daug daugiau nei šiaip nuplėšti kalendoriaus lapelį“. Įdomu tai, kad šios serijos dalys buvo parduodamos tik lygiai 30-ties dienų laiko tarpą. Po to neišparduotas likutis buvo tiesiog sunaikinamas!

Taipogi tais metais seka tokie pilnametražiai albumai kaip „Backwards“, „Astral Disaster“, „The Queen of the Circulating Library“, „Constant Shallowness Leads To Evil“ bei klasika ar netgi vizitine „Coil“ kortele tapę „Musick To Play In The Dark Vol. 1 ir Vol. 2“. Apie pastaruosius, iš tikro, būtų galima šnekėti ir šnekėti, parašyti atskirą straipsnį ar netgi filosofinį traktatą, nes, kaip jau minėjau, tai vieni iš tų darbų, kurie įvardijami pirmiausia, kuomet kalbama apie „Coil“. Net pats Sleazy, paprašytas išvardinti savo visų laikų TOP albumus, šalia tokių žvaigždžių kaip „Nico“, Lou Reed ar „Arvo Part“, įrašė būtent šiuos, savo rankomis sukurtus, šedevrus. Su „MTPITD“ „Coil“ pradeda naują muzikinį ciklą pavadinimu „moon music“ (prieš tai gi buvo „solar music“), kuria jie, paprastai kalbant, siekia ne suaktyvinti klausytoją, o atvirkščiai – paskandinti jį sapne. „Tai muzika, kurią yra geriausia klausyti prieš miegą“, – teigia P. Christopherson.

Coil-Musick-To-Play-In-The-Dark

Vėl gi, atsisakoma visų prieš tai buvusių muzikinių konceptų. Garsas tampa daug melodingesnis, netgi melancholiškas bei vietomis labai lyriškas. John‘o Balance’o vokalas, kuris yra beveik visose „Musick…“ dainose, nebe toks šizofreniškai nenuspėjamas, o įgauna tarsi hipnotizuojančio psichoterapeuto tembrą. Kompozicijos persmelktos įvairiomis temomis. Pradedant nuo lyg ir tradicinėmis tapusių apie narkotikus, baigiant tokiomis, kuriose nagrinėjami žiniasklaidos skleidžiami melai bei propaganda.

Pasakojama, kad šie albumai „Coil‘ams“ gimė eksperimentuojant su nemiga ir jos teikiamais neigiamais ar (šiuo atveju, ko gero) teigiamais efektais. Nemiegoję keletą parų iš eilės, jie užsidarė studijoje ir sukurpė tai, kas labiausiai tiktų atvirkštinei būsenai, t.y. saldžiam miegui ar miegui su daug daug paslaptingų ir visomis vaivorykštės spalvomis trykštančių sapnų… Bemaž kiekviena albumo kompozicija trunka apie 10 minučių ir turi aiškią melodinę liniją, kurią „Coil‘ai“ vysto pasitelkdami dark ambient, glitch bei experimental muzikinius sub-žanrus. Finale gavosi klasika tapusios tokios kompozicijos, kaip „Are You Shivering?“ (daina apie MDMA narkotiko teikiamus pojūčius) ar „Dreamer is Still Asleep“ (apie vieną iš Balance’o herojų – poetą ir dailininką William‘ą Blake’ą), ar „Batwings (a limnal hymn)“ (epinė ir bene pati liūdniausia „Coil“ daina).

Vos išleidę pirmąją „Musick...“ dalį, po 16-kos metų VISIŠKOS tylos, „Coil“ pagaliau ryžtasi pasirodyti gyvai, t.y. koncertuoti. Startas buvo duotas Berlyne, 1999-tų metų Gruodžio 14-tą dieną, kuriuo prasidėjo apie 50-ties koncertų serija, vykusi įvairiose šalyse, tokiose, kaip jų gimtoji Didžioji Britanija bei Danija, Italija, Rusija, Lenkija, Kanada ir netgi mūsų kaimyninis Karaliaučius. „Coil“ labai ilgą laiką nekoncertavo, nedavė interviu, nejautė poreikio paaiškinti žmonėms ką daro, kas jie tokie ir tai buvo gana savanaudiška. Kai atėjo tūkstantmetis – suvokėme, kad nebėra jokios dingsties ir mes turime lįsti „iš pogrindžio“, privalome parodyti save. Tai buvo lyg savotiškas įsakas aukštesnės dvasios, pasėkoje to, ką ji mums davė“, – pasakojo J. Balance.

pre live coil

Kaip ir vos ne visuose studijiniuose įrašuose, taip ir koncertuose pagrindiniai asmenys ant scenos būdavo John Balance ir Peter Christopherson. Be abejo, jie turėjo ir jau anksčiau minėtuosius nuolatinius (nuo ~ 2000-tų metų) narius: Thighpaulsandra ir Ossian Brown  bei dar keletą statistinių kontributorių. Lyginant su pirmaisiais pasirodymais, šie nebuvo tokie nenuspėjami, kaip tarkim 1983-ųjų, kuomet tuometinis „Coil“ narys John Gosling šlapinosi ant J. Balance, besidarančio sau kraujo klizmas, ko pasėkoje auditorijoje buvęs Nickas Cave’as nedelsiant paliko koncertą ir Christopherson‘ui po pasirodymo šypsodamasis te pasakė: „Jūs buvote per daug gėjai…“.

Antrojo „Coil“ laikotarpio koncertai buvo siurrealistiniai tiek vizualiniu, tiek muzikiniu požiūriu. Gyvai generuojama muzika, leidžiama pradedant Mac, baigiant įvairiausiais sintezatoriais, pagardinta video projekcijomis, sugeneruotomis pačio Sleazy bei John Balance su mikrofonu grupės priešaky, kuriantis tai chaosą, tai visišką sensorikos efektą. Inspiruoti muzikanto, poeto ir filosofo Sun Ra (d.ž.k. Herman Poole Blount), „Coil‘ai“ ant scenos pasirodydavo dėvėdami baltus kostiumus su apvaliu veidrodžiu ant krūtinės, simbolizuojančiu saulę. Tai būdavo tiek pavieniai koncertai, tiek mini turai, tiek dalyvavimas įvairiuose daugiatūkstantiniuose festivaliuose (kaip, kad tarkim visiems žinomas „Sonar“ 2000-taisiais metais).

Pasirodymų sėkmė paskatino išleisti keletą koncertinių CD, tokių, kaip serija „Live One“, „Live Two“, „Live Three“ ir „Live Four“ ar paskutinis jų gyvas įrašas „…And the Ambulance Died in His Arms“. Dar įdomu tai, kad pasibaigus pasirodymams „Coilai“ niekada neišeidavo bisui, kad ir kiek publika beprašydavo ar susižavėjusi plodavo. Pasak Balance, jie pageidauja viską pasakyti per kruopščiai iš anksto paruoštą programą, o jei ir lieka neišsakytų minčių, jie jas pasakys kito koncerto metu. To pasėkoje kiekvienas „Coil“ pasirodymas būdavo preciziškai tikslus ir tuo pačiu beveik visada nenuspėjamas ir unikalus.

Coil - The Remote Viewer -

Bekoncertuodami jie, be abejo, neužmiršta ir kūrybos. Iš visų to laikmečio leidinių įdomiausi yra „Plastic Spider Thing“ (2002 m.), „The Romote Viewer“ (2002 m.) bei „ANS“ (2003 m.). Pirmasis buvo kuriamas kaip „garso takelis“ performansų trupės, pavadinimu „Black Sun Productions“, instaliacijai. Reikėtų pažymėti, kad trupė susidėjo iš jaunų vyrų, darančių gyvus porno-homoseksualius performansus. „The Remote Viewer“ susidėjo iš dviejų vieno 20-ties minučių kūrinio versijų. Įdomu tai, kad šį mini albumą kūrė net 7 žmonės, o jis buvo išleistas tiesiog kaip CD-R ir netikėtai tapo vienu iš įdomiausių „Coil“ leidinių. Albumas „ANS“ pasižymi tuo, kad buvo kuriamas su ruso Eugenijaus Murzino, 1938-iais metais išrastu sintezatoriumi „AHC“, kurio sukonstruotas buvo tik vienas vienintelis egzempliorius. „Coilai“ gavo specialų leidimą išbandyti šią keistą mašiną ir taip gimė šis dar keistesnis albumas. O sintezatorius „AHC“ nuo 1958 metų dar iki šiol dulka Maskvos universiteto rūsyje…

[…paskutinė dalis bus simboliškai ateinantį pirmadienį – tą dieną pasaulį paliko Peter „Sleazy“ Christopherson]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *