„Condor Avenue“: „Leidžiame sau truputį paišlaidauti grodami indie rock muziką“

Šiltuoju sezono metu itin sunku rasti dieną, kurią mieste visiškai nieko nevyktų. Veteranams vasaros koncertai tampa puikia proga pasipildyti kišenes prieš žiemos vargus, kai tuo tarpu jaunosios vis dar ieško savo fanų anapus senų garažų sienų. Viena iš perspektyvų ir galimybių tebeieškančių grupių – indie roko scenos naujokai „Condor Avenue“. Metus gyvuojantis kvartetas savo programą šlifuoja prestižinėje Vilniaus vietoje esančiame garaže nuo kurio vos minutė kelio iki garsiosios Islandijos – Vilniaus gatvių barų mišrainės.

Ansamblyje Tadas užsiima gitara ir dainavimu,  Julius taip pat virpina stygas ir tuo pačiu skambina klavišais, Einaras čirškina bosą bei laidu nevengia iš pradinės situacijos pajudinti kolegos kompiuterio, o Antanui grupėje tenka tampytis barabanus ir derinti laiką dėl interviu su įkyriu šių eilučių autoriumi. Aną debesuotą liepos dvidešimt antros vakarą šnekėjomės ne kur kitur, o prie garažo, kur šiuo metu repetuojama programa festivaliams „Granatos LIVE“ bei „Galapagai“.

Kodėl būtent indie rokas?

A.: Prieš pirmąjį  koncertą reikėjo parašyti, ką grojame. Parašėme, kad indie roką su trupučiu elektronikos, nors tos elektronikos tik dviejuose gabaluose yra . Na, roko muzika ir viskas tuo pasakyta. Nesame linkę per daug detalizuoti.

O kas įkvėpė jus kurti būtent tokį variantą?

(choru) „Foals“

A.: Bent aš dabar pastebėjau, kad įkvėpimai daugiausiai eina iš „Foals“, iš „Arctic monkeys“. Mes jų klausome tik nežinau, ką iš jų tiesiogiai pasiimame.

T.: Aš taip pat Kanye Westo klausau… Tos grupės duoda nuotaiką kažkokią, emocijas, muzikos  pavidalus, tačiau jokiu būdu nesiekiame atkartoti ar net coveriuoti.

„Foals“,  „Arctic Monkeys“ yra tos grupės, kurios jus turėtų apšildyti?

A.: Ne, norėčiau, kad tai būtų grupės, kurias mes apšildome (jaučiate kuklumą? – T. V.). Kurios pasiima mus kaip apšildančią grupę turui. Būtų visai nais.

 …ir jūs nenorėtumėte  headlinint „Glastonbury“? Vis tiek sapnuojate…

A.: Lietuvoje yra nepopuliaru kalbėti apie svajones ir apie tai, ko tu norėtum. Skaičiau dar vieną interviu, kad pirma pasiek Lietuvoje, o po to užsienyje. Nors dažniausiai atvirkščiai būna…

E.: …blogas mąstymas. Niekada nereikia galvoti, kad jeigu nepavyks Lietuvoje, tu neišeisi į pasaulį.

T.: Reikia tiesiog galvoti apie muziką. Čia, turbūt, klišinis atsakymas, bet taip yra.

A.: Jis dėl to ir klišinis, nes yra teisingas. Tu kuri muzika,  tačiau nekuri plano, kaip išvažiuosi į užsienį.

Bet tas baigtinis planas yra? Yra garažas kažkur Londone, kuriame kada nors repetuosite?

T.: Mano svajonė, kad galėtume mesti visus dalykus, kuriuos dabar darome ir atsidėti pilnai muzikai bei pragyventi iš jos.

E.: Dabar tik parepetuoji ir pagroji kokiame bare. Norisi daugiau.

Skaičiau, kad kažkuris iš jūsų esate duobkasys. Ką kiti veikiate? Ar darbas prisideda prie muzikos?

A.: Tai čia aš… Nežinau, niekaip neįkvepia turbūt, nes man tai tiesiog yra darbas.

T.: Čia net ne darbas, čia hobis.

J.: Aš esu grafikos dizaineris. Tai truputį padeda grupės reikalams.

T.: Aš programuotojas. Nepadeda grupėms reikalams.

E.: Aš barmenas ir esu atsakingas, kad gerus gėrimus pateiktų grupei.

A.: O koks bus tas „condorų“ kokteilis? Šlakelis nusivylimo, žiupsnelis dužusių vilčių?

E.: Turiu kelis variantus…

T.: Galėtų būti koks nors atspindintis indie roką. Pvz, alus su degtine. Arba kas nors absurdiško. Tipo, du brangūs viskiai ir „Maximos“ kola… arba „Yuppi“.

82

Kokie jaunų grupių honorarai? Burgeris ir pora alaus?

J.: Šeši eurai (juokiasi). Čia toks bus vienas. Duoda už kurą,  pavalgyt gal. Dažniausia būna ir minusas juodas.

T.: Indie roką groti Lietuvoje yra didžiulis minusas. Apskritai muzikanto veikla yra didžiulis minusas. Leidžiame sau truputį paišlaidauti grodami indie muziką. Uždirbam per metus… Gal minus du tūkstančius eurų. Esam gavę tūkstantį, bet du šimtus garsistui turėjome atiduoti.

Išsileidote dabar įrašą. Perka kas nors? Koks tiražas?

T.: Kas dabar perka įrašus?

E.: Aš pats norėjau įsigyti, bet niekas man neparduoda.

T.: Tiražas buvo trys šimtai, o liko dar gal du šimtai. Mes nesiorientuojame į tai, kad tuos kompaktus parduoti…

A.: …yra smagu, kad kažką padarei, kad išsileidai ir kad turėsi iki gyvenimo galo kažką…

T.: …visą šimtą turėsim.

Kaip vertinate tuos, kuriems ta muzika nesvarbu, bet vis tiek baliavoja prie scenos?

E.: Gerai vertinam.  Smagu šiaip. Kažkada per koncertą buvo, kai tėvai su vaikais trypė. Užveda. Tikrai nesinorėtų, kad būtų ta lietuviška zona, kur penki metrai prie scenos tuščia ir kokie vaikai laksto ten.

O kaip tie dideli vaikai su degtinės buteliu išsidirbinėjantys  prie scenos?

A.: Yra buvę. Maišyt, tai jie nemaišo. Būna, kad šoka. Viskas gerai, kol netrukdo kitiems Bet būna, kad pradeda šūkauti, maždaug, „davai ką nors rusiškai“. Tada ir kitiems, ir mums gadina reikalus. Kol dar neturime tiek daug patirties, tai nežinome net ką pasakyti žmogui, kuris taip šaukia ir stengiamės tiesiog nepasirodyti kaip subinės.

T.: Tai čia nieko. Prisimeni, kai kažkada metė į tave, Einarai, pirštines?

E.: Jo, bet ten pažįstamas buvo, kuris po to klausė, kada gražinsi tą pirštinę.

Kokių kuriozų pasitaiko?

E.: Buvo kai kompas nukrito per tiesioginę transliaciją…

T.: …groju ir žiūriu, kad gitaros nebėra. Einu žiūrėti, kas darosi ir matau, kad kompo visai nebėra. Nukritęs… Tada nusiėmiau gitarą ir galvoju, kad reikia kokį šou padaryti. Pasiėmiau mikrofoną ir pabaigiau gabalą pasidraskydamas. Nors viduje  piktas buvau ir galvojau kiek man kainuos remontas…

A.: …gavosi taip, kad man asmeniškai tai buvo vienas geriausių koncertų.

T.: Dar buvo per renginį „Kultūros naktis“ , kuomet Benas Aleksandravičius per mūsų gabalą dainavo savo gabalą. Ten buvo taip, kad per tiesioginę transliaciją ėmė iš jo interviu, o vaizdas buvo iš mūsų koncerto. Visai juokinga situacija. Aš tai juokiausi.

Gaunate pasiūlymų vestuvėse pagroti ar dar kažkur?

A.: Buvo, kad siūlė vestuvėse pagroti, bet tai nebuvo iš blogos valios. Buvo taip, kad žmonės patys mėgsta tą muziką, jiems patinka ir žino mus. Tik mums ta koncepcija nelabai patiko.

condor-avenue-67807614

Dabar nemažai kalbama apie lietuviškus – angliškus tekstus. Pas jus vien angliški. Bandot prasimušt?

T.: Kadangi klausome beveik vien angliškos muzikos, taip ir gaunasi. Tikrai nėra taip, kad angliškai kuriam ir Amerikoj tuoj grosim. Taip išeina. Galbūt kažkada.

Rusijos rinka kol kas atvira. Gal rusiškai?

T.: Kiek yra grupių, kurios išpopuliarėjo dainuodamos savo kalba arba rusiškai? Labai nedaug. Jei „ABBA“ dainuotų švediškai, tai kažin ar paeitų.

Bet rusakalbis post – punkas jau po truputį eina į madą.

A.: Čia nusipolitikuosiu, bet gal čia per tą post – punką  priešprieša sistemai ateina, kuri dabar yra gana populiari. Ir pasaulis visai palankiai žiūri. Kad ir Lietuvoje kokia „Antis“. Tai yra tokios gražios istorijos.

T.: Mes irgi galime kurti pasipriešinimą kam nors… Blaiviam gyvenimo būdui… (juokiasi)

Kokius tris dalykus įrašytumėte į savo pageidavimų sąrašą, jei būtumėte labai populiarūs ir norėtumėte pavaikyti organizatorius?

A.: Man visų pirma būtų gerai, jeigu instrumentų būtų…

E.: Gert, kekšių ir kokso, aišku.

A.: Jeigu turėčiau galimybę išsidirbinėti, tai užsiprašyčiau vandens su trim ledukais šiek tiek aptirpusiais. Ir kad nebūtų kondensato ant stiklinės, nes nieko nėra baisiau už kondensatą ant stiklinės. Kai paimi stiklinę ir šlapia ranka lieka. Baisu.

T.: Aš suprantu, kad rokstarai nori palaikyti tą savo gyvenimo būdą ir ant scenos, ir už scenos. Kadangi mes nesame rokstarai, tai mūsų ir pageidavimai yra vandens ir biurgerių.

O į vegetarišką mitybą dar niekas neatsivertėte kaip tikros roko žvaigždės?

T.: Pusdieniui sužvaigždėjam kartais.

A.: Kartais atrodo, kad ne tu biurgerio nori, o biurgeris tavęs… Aš labai keistai žiūriu į tuos žmones, kurie nevalgo mėsos (kokie rokstarai šitaip kalba? – T. V.)

E.: Ne tam žmonija evoliucionavo, kad vėl žolę valgyt…

A.: Pirma turi pasiekti dugną, kad galėtum atsiversti.

Kitas įdomus klausimas – kada naujas albumas, koks jo pavadinimas ir apie ką tai bus?

J.: Ne. Ne. Ne.

E.: Gal pavasarį bus.

A.: Dabar labiau norime kurti savo muziką, nes tie patys gabalai jau truputį nusibodę.

O apie vinilą negalvojate?

J.: Jeigu šimto CD nenupirko, tai kas šimtą vinilų išpirks.

A.: Aš norėčiau, kad mūsų muzika pribręstų iki vinilo. Dabar bet kas jį gali išleisti.

…tačiau gal tai konsoliduotų masę ir būtent dėl vinilo kulto išpirktų tiražą kaip su „Verslo Rizikos Rezervu“ nutiko?

A.: Jie turi leiblą ir groja penkiolika metų. Su jais sunku lygintis, nes tai yra pakankamai kultinis reikalas.

E.: Tas gerbėjų ratas, kurį jie turi, yra gana nemažas ir taip išsiperka viskas. Mes dar tokio rato, deja, neturime.

A.: Vis tiek lieku prie minties, kad mūsų muzika vinilui turėtų pribręsti.

J.: Pirmas EP buvo kaip bandymas. Toliau žiūrėsime.

A.: Aišku, būtų smagu padaryti ir išdalinti draugams ar žmonėms, kuriems to reikia. Mes kol kas žiūrime taip.

E.: Tęsiant apie visus įrašus, tai yra tas dalykas, jog jeigu antras albumas lievas, tai grupė yra nurašoma.

J.: Bet mes albumo neturime.

E.: Turime.

J.: EP ten.

E.: Tas pats šūdas.

J.: Ne tas pats.

E.: Tas pats. Tačiau esmė yra ta, kad neapsimoka skubėti, nes kuo vėliau išleisi, tuo galbūt mažiau praloši. Reikia pribręsti.

A.: Svarbu turėti muzikos, kuria verta dalintis. Kai esi kūrėjas, tai iki galo niekada nebus viskas gerai. Jeigu taip yra, tai jau kažkas su tavimi negerai. Aš laikausi nuomonės, kad tavo kurtas dalykas tau pačiam niekada nebus geras.  Kažkas bus gerai pagal tavo susidėliotus standartus, tačiau niekada tai nebus tobula tau pačiam. Man niekada taip nebūna.CA by Dainius Ščiuka 2

O bandėte užsienyje groti?

A.: Bandėm, bet nepavyko kol kas. Siuntėme paraišką į „Positivus“, į „Open‘er“, bet niekas neatsakė.

Ir ką jaunai grupei reikia padaryti, kad atsakytų?

T.: Gerai groti ir turėti daug „like“.

Kaip stengiatės tai padaryti? Komunikuojate? Kokią dalį apskritai užima komunikacija?

T.: Kartais daliname bilietus į koncertus, kartais kompaktus.

A.: Man asmeniškai yra smagu, kad tarp fanų yra daug draugų. Smagu iš jų girdėti girdėti gerus atsiliepimas.

T.: Klišinis atsakymas… Esmė, kad mes darome tokius kvailus video, stengiamės visaip iš savęs pasijuokti.  Sveikiname vienas kitą su gimtadieniu tokiais durnais būdais. Lengvai pasityčiojame.

A.: Mes stengiamės kažkaip rimtai nežiūrėti į save.

T.: Per pirmą koncertą, pavyzdžiui, mus garsistas buvo pavadinęs „CondoM Avenue“. Pasidariau marškinėlius su šituo pavadinimu. Buvau užsidėjęs per koncertą.

A.: Smagu pasijuokti. Negalima imti į galvą ir pradėti liūdėti ar nervintis. Mes patys iš savęs šaipomės.

E.: Kitas dalykas yra tai, kad kai pats iš savęs šaipaisi, tai gali ir nerimtas sau atrodyti, kitiems.

A.: Gal kada nors subręsime iš nebesišaipysime.

Kokias klaidas darėte patys ir patartumėte vengti kitoms jaunoms grupėms?

J.: Mažiau kreipti dėmesį į tai, ką rimti žmonės kalba.

A.: Mes dalyvaudavome ir dalyvaujame jaunų grupių konkursuose.  Aišku, užimdavome paskutines prizines vietas… Kirsdavo per pasitikėjimą savimi. Nelabai reikia imti į širdį. Galbūt tam žmogui, kuris sėdi komisijoje nepatinka tai, ką tu groji.

E.: Labai geras pavyzdys yra „ba.“ Konkurse nepavarė gerai, bet dabar niekas daugiau nesurenka pilnos „Vasaros terasos“ ir iš tų konkursus laimėjusių grupių.

A.: Julijus iš „Colours of Bubbles“ sakė, kad jie nėra užėmę aukštų vietų tuose konkurse. Bet dabar jie viena žinomiausių grupių Lietuvoje.

E.: Muzikos kritikai žiūri į labiau teorinę pusę, bet kartais nemato kaip ta muzika paprastą žmogų veikia. Kartais užtenka ir vieną akordą ant gitaros „dročinti“. „The White Stripes“ pradžioje turbūt taip pat buvo kritikų smaugiami.

T.: „Led Zeppelin“ apžvalgose gaudavo tris ar keturis iš dešimties.

Kaip jūs manote, ar tie konkursai nėra toks sovietmečio palikimas?

J.: Jo… Žmonės ateina ten tiesiog ieškoti naujų grupių.

E.: Anksčiau tam reikalui žmonės į „Euroviziją“ varydavo.

A.: Kartais rimti žmonės ir gerų pastabų pasako. Pastebėjau, kad dabar dalis konkursų duoda galimybę įsirašyti muziką pakankamai profesionaliai. Gauni medžiagą, kurią gali parodyti kitiems.

T.: Geras žingsnis tai daugumai grupių. Tik reikia atsirinkti į ką eiti, o į ką ne.

A.: Kitas dalykas, jaunoms grupėms tai suteikia galimybę atsistoti ir ant didesnės scenos. Pavyzdžiui, „Lofte“ organizuojamuose „LRT OPUS“ koncertuose. Su geru garsu, kur tu jautiesi pakankamai gerai. Dabar yra baras „Liverpool“, kurie suteikė didelį postūmį toliau dirbti. Pirmą kartą grojant ten publika dainavo mūsų dainą. Geras jausmas.

T.: Tada norisi nenuvilti žmonių ir daugiau kažko duoti. Per tokius koncertus taip pat susipažįsti su kitomis jaunomis grupėmis, jie mus palaiko, mes juos.

Skiriate laiko savo įvaizdžiui ant scenos? Jūs bandote būti tais arogantiškai britiškais atlikėjais ar tais fainais bičais, kurie padėkoja po kiekvieno gabalo?

A.: Kartais galbūt drąsos neužtenka padėkoti po kiekvieno gabalo.

E.: Nesenai kalbėjome, kaip apsirengti. Negali ateiti su tuo pačiu rūbu, su kuriuo eini į futbolo varžybas ar į mokyklą.

Bet pavyzdžiui kaip broliai Gallagheriai lipa į sceną? Jiems nusispjauti?

E.: Jei žmogus ant tiek kietas. Lietuvoje tik „Sel“ gali sau leisti tai. Gallagheriai atvarė į „Glastonbury“ su kažkokiais kailiniais ir atrodė kietai. Nes jie gali sau leisti. Bet jei pats žmogus yra lievas, tai jis negali sau leisti.

Ar nemanote, kad jūsų muzikai reikalinga arogancija?

T.: Iš savęs tai turi ateiti. Mes dar bijome truputį.

A.: F. Mercury taip pat turėjo savotišką scenos baimę.  Su laiku tai ateina. Po truputį kiekvienam tai ateina.

E.: „Kultūros naktys“ šiek tiek pramušė. Tadą žmonės pamatė tokį, kokio niekas nėra matęs. Buvo labai smagu.

A.:  Smagu matyti, kad žmogus mėgaujasi tuo dalyku, kurį daro, o ne tik „išperdžia“ tuos akordus ir nulipa nuo scenos, kas ir man būdavo. Iš pradžių labai bijojau ir be vyno nelipau į sceną. Dabar jau vandens užtenka.

Ko galima tikėtis per jūsų pasirodymą „Granatose“?

E.: Jeigu žmonės daug „tūsins“, tai įsiamžins. Filmuosime klipą dainai. Bus gera atmosfera.

A.: Mes visada stengiamės padaryti, kad publikai būtų gerai. Iš tikro, tai yra klišė, bet jeigu matai, kad žmonės „tūsina“, tai ir tau yra labai geras jausmas. Daug kartų geriau sugroji. Aš galbūt nelabai tikėdavau ir juokdavausi iš to „aš pasiimu tai, ką publika man duoda“. Tačiau iš tiesų taip yra.

T.: Žmonės turi pamatyti geriausią koncertą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *