„Cradle Of Filth“ koncertas Rygoje: atkaltas, atžviegtas ir be vaiduoklių rūke

O prieš tai klube „Melnā Piektdiena“ grojo trys grupės. Pats klubas paliko jaukaus įspūdį. Tiek tūlikai buvo su šikpopierium, tiek pasėdėt ant minkštasuolių buvo (šalia, heh, vietinių merginų), tiek barmenai draugiški (arbatos įpylė už juokingą kainą), tiek interjeras apie kurio gerumą tingiu pasakot. Bazuojasi ta vieta a la Vilnietiškuose Naujininkuose, su aplink jį esančiais apleistais industriniais pastatais (loftais, žodžiu). Tik už Vilianską „Loftą“ žymiai jaukesnis tas klubas. Ir nors negeriu aš, bet racione teturėt iš Mendelejevo ingridientų sudarytą kokteilį su vandeniu ir visa tai prašyt bėzbožnos kainos (kalbu apie „Tuborgą“ Lofte) tai chebra, sorry. Latviškam klube vartojantiems alaus būta įvairaus, kokybiško ir normalia kaina.

„Preternatural“ – vietiniams bachuriukams teko privilegija atidaryti renginį. Kažko daug apie jų grojamą muziką pasakyt negaliu, nes nei itin domiuosi metalu pastaruosius 6 metus, nei ypač kabino jų pasirodymas, nes daugiau kontempliavau naują aplinką, žmones, atmosferą. Apšildantieji visgi yra apšildantieji. Grojo anie taip vadinamą dark metal, kuriame su kolega atradome ir hardcore priemaišų (vokale) ir to pačio core instrumentale bei įvaizdyje (vokalisto šukuosena buvo supinta į kasytes).

Sekantys ant scenos žengė savo pavadinimu vos neužbaigę be prasidedančio renginio – „Dark End“. Italiūkščiai šie gorjo sympho black metal , bet ne muzonas čia buvo esminis veiksnys, o… blekeriai. Jie kaip ir priklauso, savo teatrališkais izdivonais beveik absoliučiai visada sukuria kažką įdomaus akiai. Ir jei muzika man pasirodė kaip foninė, tai bent akis ganyti tik spėk. Ant scenos buvo sudegta daugybė žvakių, žybėjo dovydo žvaigždė, mikrofono stovas buvo papuoštas krauju aptaškyta marška, bei šalia visko dar ant scenos puikavosi dvi kaukolės su kapinėms skirta, raudonu stiklo gaubtu uždengta, žvakė.

Vokalistas čia buvo esmė, nes velnias pasirodė kaip reikiant artistiškas ir už neitin pastebimus grupės narius kuriantis visą šou. Apsirengimą jo jūs matėte fotkėse, supintas pusmetrio ilgio kasytes irgi, o aprašyt visus jo prijomus ant scenos ko gero dėl rašalo stokos net nepradėsiu. Ir nos iki „Cradle Of Filth“ visi atgrojimai ant scenos man tebuvo formalumas (įskaitant ir masę tusovčikų surinkusiuosius „Rottin Christ“), tai bent šią bandą iš Italijos buvo fotografuoti kaip reikiant smagu ir įdomu.

Nors „Cradle of Filth“ ir buvo daugiausiai kainuojantys headlineriai ir atrodo geidžiamiausi vakaro atlikėjai, bet prieš juos ant scenos lipusių Graikų, skanduotėmis laukė dauguma gal net labiau nei vakaro kulminacijos kūrėjų. Taigi „Rotting Christ“. Mūsų driveris metal / rock renginių fotografė Crazytė teigė, kad šios grupės tegali klausyt gyvai, nes studijinis įrašas jai yra „ne tas kas gyvai“. Tai po šių jos žodžių, nei CD ruošiuosi įsigyt, nei… Nu OK, jei netyčia užsirausiu ant konco gal ir paklausysiu. Tikrai, nesužavėjo ar patiko, tad daugumos orgazmas buvo suprantamas kaip grupės mylėtojų išraiška. Kas yra visiškai natūralu. Gi aš, paklausiau, nufotkinau pora kadrų, po poros minučių užmiršau kad čia apskritai kas grojo ir pagaliau pagaliau po gero pusvalandžio Extreme Gothic Metal banda iš Jungtinės Karalystės atlevetavo su dūmais ir fanfaromis ant scenos.

Iš anksto sakau; buvo du mažutėliai pageidavimai prieš šį svingerių lopšyje šou: tai dainos „Cuthulu Dawn“ ir „Her Ghost in the Fog“. Visokius „Mannequin“ ar „Babylon A.D.“ – atleidžiam, kad negroja, nors ir neaišku kodėl šie velnio išperos šių puikių kūrinių nebeatlieka gana ilgą laiko tarpą. Neįdomu mums, kad jie nuo jų ilsisi ar bando išsipagirioti. Mums reikia blasto, mums reikia fuzų, mums reikia sreamo, ir šlagerių su autografais. Tačiau ir be keletos esminių nesugrotų kūrinių koncertas, kaip kolega taikliai išsireiškė “sukūrė savitą atmosferą”, o mane asmeniškai vertė kratytis kaip kokį kislotnikų simbolį – drubulės medį (kurio paukščiai vengia, ko pasėkoje aplink ratukas susidaro).

Gaila “Cuthulu Dawn” grojo antru numeriu, t.y. tuomet kai aš už tvorelės pleškinau. Tačiau emocijų suvaldyt nesigavo, tad minimaliai patrepsėta buvo ir rankomis ore pamaliavota (apsauga, laimei dėl to, palydėtuvių iš zonos, nesuorganizavo). Koncertui įpusėjus  sutiktas kraštietis, kuris žinomas kaip liūdnai pagarsėjusios Uteniškių death metalo grupės „Positerity“ (jei nemaišau) fekalistas, teigė, kad priekyje garsas buvo tokia makaloškė, jog net savo draugę toje mėsmalėje paliko, pats ateidamas įsitaisyti netoli garsistų, kur ir pačiam teko bazuotis.

„Čia gi sugrįžimas į vaikystę, kaip gi praleisi tokią progą pažiūrėt į tų laikų dievukus…” – nostalgiška gaidele anas man porino. Tačiau iš kart po to ir kritikos nevengė, neva tai Dani jau nebe taip šuoliukus atlieka ir šiaip gana statiškai duodasi. Rado prie ko prisikabint, atsiprašant. Niekad nereikia eit į koncertą su 15-20 metų senumo videoko įspūdžiais. Mano akimis Dani Filth dirbo kaip priklauso profesionaliam atlikėjui, kiek tik įmanoma ar amžius leidžia. Iš plaučių žviegdamas, per daug pauzėmis nechaltūrindamas, pasikratydamas kaip ir priklauso net ir solidžiam amžiui ir t.t.. Vokalas lygiai toks nenusivažiavęs kaip ir videakiniais laikais; judesiukai – naivu tikėtis non-stop trypčiojimo, bet bendravimas su publika ir darbas jai – visa tai buvo, visa tai atrodė tikrai pagirtinai ir akis prirakino.

Kadangi gorjo viso 4 bandos, pasirodymas „CoF“ buvo gana trumpas. Bet man kaip ne itin atlaikančiam ekstremalią muziką ilgiau nei valandą, trukmė buvo – pats tas. Viso 10 kūrinių, iš kurių du sugroti kaip encore‘as. Ką darysi, paauglystėje per „juodosios magijos“ seancus su kaljano pypke dantyse naudotą „Her Ghost in The Fog“ taip ir nesugrojo, bet bendras vaizdas vienareikšmiškai – be chaltūros, jokio žvaigždiško pasikėlimo ar dirbtinumo ir atgrota aukštame lygyje. Ne tik Dani su publika uoliai bendravo pastoviai juos užvedinėdamas, bet ir šonuose esantys pagrindiniai gitaristai savo velnio iškreiptomis mimikomis smagiai šypsotis užkrėsdavo.

Apibendrinant – šis koncertas, manau, tik būtent tokiai intravertiškai ir mažai erdvei.  Neįsivaizduoju jų ant didžiosios, tarkim, „Wackeno“ scenos. Manau, jie ten stačiai prapultų, kaip kad 2004-tais ten pat klausyti „Cannibalai“ kepinant 38 laipsnių zenite kabančiai saulei. Bet jei likimas vėl netyčia suves taip, kad „CoF“ koncertuos jei ne Vilniuje, bet kad ir kokiam netoli esančiame vasaros festivalyje, kuriame teks proga dalyvaut – užsiimsiu priekines eiles jau iš anksto. Nes koncertas Rygoje buvo kokybės ženklu paženklintas ir kaip reikiant į smegeninę tvojęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *