„Deadpool 2“: vienareikšmiškai geriausia pramoga kino teatre šiemet

Niekada nemaniau, kad rašysiu pilną recenziją superherojiniam filmui. Mėgstu tik „X-menus“ iš šios sferos, o kiti – pažiūrėjau dėl experience‘o ir pamiršau. Tad kas paskatino parašyti ne mano mėgstamas 3-5 filmų vienos pastraipos mini apžavlgėles viename straipsnyje, o vieną išsamią, tai juostai, kuri, iš esmės, kaip ir turėjo būti priskirta dzin kategorijai? Nes, po velnių, tai yra trečia iš ties super gera mano pamatyta juosta šiemet! (kitos tai „Nematomas siūlas“ ir „Susinaikinimas“). Kodėl? Na, skaitom, griežtai be jokių spoilerių, štai žemiau.

Kas geriausia, kad „Deadpool 1 nė trupučio neatsimenu. Tad kontekstualiai negalėsiu antrojo antrojo palyginti su pirmuoju (gi jei neatsimenu, reiškia, įspūdžio tuomet juosta man nepaliko). O štai „Deadpool 2” – gardžiausias desertas 2-3 Michelin žvaigždučių restorane. Pabrėžiu – desertas, o ne rimtas patiekalas, nes deserto esmė ir yra ta, kad neįpareigojančiai pasilepinti. Kuo „Deadpool 2” palepino? Bene visais įmanomais elementais.

Visų pirma palepino, kaip aš pavadinčiau, netikėtumo faktoriumi. Tas netikėtumo faktorius pasireikškė viskame – tiek siužeto vingiuose, tiek nerealaus humoro elementuose, tiek nepriekaištingai parinktame garso takelyje, tiek pačio scenarijaus sumanume.

Taip, pirmo pusvalandžio siužeto posūkius buvo galima gana lengvai nuspėti. Bet vėliau prasidėjo karuselė linksmaisiais kalneliais, kuomet skrieji iškišęs liežuvį, išskėstom rankom ir kiekvienas posūkis tau duoda vis po naują veikėją, negirdėtą / nematytą bajerį ar netikėtą situaciją. Kalbant apie humorą, tai geriau aš leidžiu laiką nebent žiūrėdamas savo vieno iš dvasinių lyderių Jimo Carrey komedijas. Tik esmė ta, kad Jimis jas daro savo neprilygstamo veido plastika, gi čia, kaip žinia, pagr. veikėjas – mūvi kaukę…

Garso takelis? Spoileris: juostoje buvo užduotas filosofinis klausimas „negi ateityje vis dar gyuos dubstepas?” O šiaip tai leisiu sau jums pikantiškai atskleisti, kad išgirsite ir AC/DC kultinį gabalą „Thunderstruck“, ir a-ha „Take On Me“ akustinę versiją, ir Skrillex „Bangarang“, ir netgi Peter Gabriel „In Your eyes“.

Scenarijus – bent mano nuomone – geriausia ką tokio tipo filmuose esu matęs. Paišsidirbinėjama juo iš visko – ir iš „Terminator 2”, ir iš mano mylimų „X-menų“, kitų super herojų ilmų, bei iš galybės melodramų ar šiaip dramų. Erotikos elementų, filosofinių išsikalinėjimų, lyrinių nukrypimų bei, kas be ko, kovinių epų parodijų čia apstu. O ir šiaip, nors juosta yra viso ko, kaip ir pašiepimas, tačiau finalas jos susiveda į kilnią mintį ir paduoda minčių šiokiems tokiems apmastymams. Tad, gaunasi ir vos ne Kalėdoms su šeima tinkantis kino opusas.

Tad verdiktas? Na, žada lietų šį savaitgalį! Gi kino teatre praktiškai nieko gero nerodo jau beveik pastaruosius du mėnesius. Tačiau štai mes turime „Deadpool 2”, o kai lyja – nei šašlų prie ežero išsikepsi, nei šaltas alus sušildys. Tad, manau, supratote ką aš jums rekomenduoju daryti. Žinoma, šis tekstas – tik mano potyris ir subjektyvi nuomonė. Bet, primeskit, jei jau tokiam man, kaip Alejandro Gonzalez Inarritu, Woody Allen, Alejandro Jodorowsky ir David Lynch gerbėjui ši kino juosta pasirodė TIESIOG ŠEDEVRAS, tai ar reikia dar kažkokių komentarų?

Visi normalūs (ir ne tik) – varo į „Deadpool 2“!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *