Velnio Akmuo 2015: na, tai kaip tau velnio naktys?

Kiek buvo geras festivalis, manau, dažniausiai padeda įvertinti laikas. Kol dar įspūdžiai karšti, tol negali blaivia galva pažvelgti atgal ir tinkamai įvertinti visos tos visumos, kurią teko išgyventi per savaitgalį palapinėje. O kai jau viskas ataušta, prabėga pakankamas laiko tarpas, tada tai jau kita kalba – gali drąsiai rėžti ar tai buvo kas nors tokio, ką atsimintum visam gyvenimui ir apie ką po dešimties metų pasakosi „ot, geras išpuolė festas tai 2015-ais“ ar visgi prabėgusio festivalio įspūdžiams bus lemta ištirpti pilkoje blyškių atsiminimų jūroje. Būtent tai, kaip po daugelio metų atsiminsi festivalį, – kaip ypatingą ar kaip vieną „iš tų“, – ir yra nuoširdžiausias asmeninis festivalio pasisekimo įvertinimas.

Ir jau paties šių metų „Velnio akmens“ festivalio metu nuojauta kuždėjo, kad tai tebus vienas „iš tų“. Ir tai neturi nieko bendro su tuo, kad festas buvo blogai suorganizuotas ar ką. Atvirkščiai, šiais metais, nepaisant kai kurių smulkmenų, kaip ketvirtadienio vakarą per Stoned Jesus išsijunginėjęs generatorius, viskas ėjo tarsi iš pypkės – jokių eilių prie įėjimo į šventės teritoriją, draugiški apsauginiai, viskas daugmaž laiku ir vietoje, dažnai valomi tualetai ir t.t. Žodžiu stengtasi pasirūpinti viskuo, kad žmogystos išvyka Anykščių kraštan praeitų kuo sklandžiau.

11754292_856993581063021_2009294440142224497_o

Esmė slypi kiek giliau. „Velnio akmuo“  lankytojus masina ne šauniausia muzikine ar kultūrine programa, ne skaniausiu maistu, o šaunaus tūso atmosfera ir gerai praleisto laiko su draugais pažadais. Viskas festivalyje tarsi ir akcentuojama į tos pridėtinės vertės, –  gero vaibo, –  kurpimą bei statybas, bet kai pamatai nebelaiko pastato, tada gaunasi toksai meh.

Gerai pasidžiaugt gyvenimu su draugais galiu ir taip. Festivalyje aš noriu, kad tas mūsų balius būtų up to 11 visomis prasmėmis. Bet kai tūlas atsiverčia festivalio programos lankstinuką ir pirmoji jo galvon šaunanti mintis maždaug yra „per visas grupes gali gerti“, – supraskit, tikrai neliksi prie suskilusios geldos, jei nors vienos nepamatysi, – tada mane apninka nelaimės nuojauta, kad betonas a la muzika festivalyje yra skiedžiami. Vaibų šmėklos, kurios realiai neįmanomos be tos pačios muzikos, tampa prioritetu ir festivalis nejučia pradeda skrieti Bliuzo ar Roko naktų orbita, kur visą savaitgalį gali drąsiai praleisti besitrindamas kempinge.

„Velnio akmuo“ komunikuoja rokenrolą, o realiai eina kompromisu keliu – pilstomas nuobodus, apie kažkokias vertybes ir tradicijas mekenti bandantis Volfo alus, aplinkui su plančetėmis malasi kone kiekviename festivalyje matomi tabokos piarčikai, milžiniškose keptuvėse, kartu su blyškiais kopūstais, šutinamos šimtąkart keiktos beskonės dešros. Pacukų, pasidabinusiu AC/DC maikutėm, ordos išduoda, kad festivaliui sekasi pritraukt naujos publikos. Bet šiam mailiui mielesnis rokelis, o reik pamalonint ir senąją festivalio gvardiją.

11728736_856991724396540_676085653617539214_o

Viskas tvarkoje, tas dviejų polių, – gero roko ir metalo, – ir scenų formatas man labai patinka, kadais jame galėjai įžvelgti romantinę dviejų titanų dvikovą, maždaug kuri scena sulups kitą. O dabar tas santykis primena dviejų Viktorijos laikų džentelmenų vaizdelį, kurie susitiko prie viešbučio lifto kažkur Austrijos-Vengrijos imperijos rytuose – vienas prieš kitą lankstosi, kelia cilindrus, o nei vienas taip ir nežengia pro duris. Kur tas kibimas į gerklas? Vietoj šio mandagumo, kurį daugiausiai atstovavo drungnai neblogos grupės, jau geriau būtų buvę daugiau tokių atvejų kaip su Radio Moscow ir Lost Society, kada laikrodyje sutampa du stiprūs pasirodymai ir tikrai tenka kažką aukoti.

Radio Moscow tai iš geriausių Cream ir Jimi Hendrix Experience tradicijų išplaukęs amerikiečių trio, kuris tiesiog pavergė laisvumu, dinamika ir technika. Ilgos ir galingos electric church music improvizacijos, mirties kilpos ir kiti įspūdingai viražai, nuo scenos sklindanti gaivališka jėga bei neaprėpiamos kosmoso erdvės – žodžiu, tas rinkinys, kurį ir įsivaizduoji kalbėdamas apie tikrai gerą roko koncertą. Pasirodymas taip užbūrė, kad užsižiopsojęs, deja, praleidau beveik visą Lost Society šou. Kiek spėjau užmatyti šiuos dvidešimtmečius thrash metalą grajinančius jaunuolius iš Suomijos, tai jie savo pasirodymu pakūrė rimčiausią pėklą festivalyje – jų užkurtas žvėriškai tikslus mėsos apdirbimo kombinatas pripjaustė tiek dešrų ir taip išjudino publiką, kad po to grojusiems senukams Kataklysm teko labai paplušėt, kad įsisuktų nors kiek panašesnis judesiukas.

11012473_856993161063063_4707500179058561482_o

Tęsiant poterius apie muziką, tai smagu ir dėl lietuviškų grupių, kurios bendrame festivalio kontekste atrodė tikrai stipriai. Ypač įdomu buvo pamatyti tarptautinio įvertinimo sulaukusius blekerius Au-Dessus. Ir kaip? Nors jie vieninteliai iš Lietuvos jaunųjų metalo grupių gali pasigirti sutartimi su rimta užsienio leidybine firma, visgidienos šviesoje ir didelėje scenoje skambėjusios dainos man paliko įspūdį, kad grupės kūriniai dar nėra visiškai išgyventi ar išjausti. Branda, tskant, dar prieš akis.

Žodžiu, tikrai buvo ir tų šviesių momentų, bet šių metų festivalyje tai labiau išimtis, nei  taisyklė. Anksčiau į „Velnio akmenį“ važiuodavai ir žiūrėdavai kaip į savotiška platformą, kurioje petys petin stoja tiek ir dėl vietos po Saule kovojančios jaunos grupės, tiek pasauliniai grandai, o dabar vyksta kažkokia niveliacija ir dominuoja stiprios vidutinybės, kurios tam momentui sueis.

Ir tas gerų vibracijų siekimas ir akcentavimas… Organizatoriai, rodos, pamiršo, kad gera atmosfera yra ne tikslas, o išdava to, kad atskiros ir stiprios festivalio dalys sklandžiai susilieja į vieną visumą – suskelsi rimtą muzikinę programą, pasirūpinsi žmonėmis ir tuo, kad jie turėtų ką veikti, su Jėbaus pagalba išpuls geras oras ir vuolia, toji sunkiai apčiuopiama ir pagaunama gėrio šmėkla pati pas jus atsisvečiuos.

11722466_856990507729995_8254655092002523106_o

Taigi, galiausiai, ko čia tas Joris it kokia erkė priskreto? Man žiauriai patinka „Velnio akmuo“, esu iš šio festivalio parsivežęs ne vieną puikų atsiminimą ir atradimą, o mano mylimiausių Lietuvos vasaros festivalių Olimpe Velnias drąsiai įsitaisęs Dzeuso dešinėje. Tad mane tikrai nuoširdžiai neramina tendencijos, kad ši fiesta ritasi naktų link, kad taip reikalingame festivalyje turinys pradeda užleisti vietą formai.

Buvo gerai. Bet tik tiek. Ačiū.

1 Komentaras apie “Velnio Akmuo 2015: na, tai kaip tau velnio naktys?

  1. Iš pernai VAkmens labiausiai įsiminė pasivažinėjimas siauruku. Šiemet grupių sąrašo ir hipsterinių pažadų santykis atrodė dar liūdniau, tad pirmą kartą praleidau VAkmenį. Panašu, kad daug nepraradau…

    Įdomu koks naujas festas užims VAKmens beatlaisvinamą nišą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *