DJ ir žaliavalgis Daimon: „Visada buvau optimistas, geros nuotaikos. Man neliūdna kai lyja, kartais jaučiu, kad galiu kalnus nuversti – depresija neegzistuoja“

Pastaraisiais metais valgančiųjų tik neapdorotą maistą sparčiai daugėja, todėl veikiausiai jau ne kartą esame girdėję apie „radikalus“ keistuolius, dar vadinamus žaliavalgiais. Žaliavalgystė – tai mityba, paremta nuostata, kad žmogus turi valgyti tai, kas nėra termiškai apdorota: vaisius, daržoves, sėklas ir žalumynus. Tiesa, egzistuoja žaliavalgių-neveganų, eksperimentuojančių su vytinta mėsa, žuvimi ir kitais gyvuliniais produktais.

Ši mityba stipriai apipinta mitais bei kritika, todėl nusprendėme prietarų šydą nors šiek tiek atskleisti, pakalbindami visiems turbūt gerai žinomą didžėjų bei renginių organizatorių Daimon, kuris jau penkerius metus praktikuoja žaliavalgystę ir grįžti prie kotletų bei pyragų nė už ką nesutiktų.

 Perfekcionistas – ten kur reikia

„Gyvenime stengiuosi derinti racionalumą su jausmais, tad ir mano mityba – mokslinių žinių bei pojūčių kombinacija. Esu perfiltravęs labai daug informacijos“, – pokalbį pradėjo Daimon. Domėtis mityba vyras nusprendė tada, kai įstojęs į universitetą apsigyveno atskirai nuo tėvų. „Kol mama gamindavo, niekuo nesirūpindavau, tačiau kai persikėliau į Vilnių, teko pačiam gaminti valgyti. Kadangi iš prigimties viską, ką darydavau, stengiausi atlikti gerai, tad pradėjau atidžiau sekti, ką valgau“.

Vyras pasakojo, jog palaipsniui jo susidomėjimas sveika mityba augo: jis pradėjo įdėmiai tyrinėti maisto produktų etiketes, skaityti knygas apie mitybą ir pritaikyti žinias praktikoje. „Iš pradžių iš raciono išmečiau saldainius, sausainius, dešras, cepelinus ir kitokius gaminius, kur net nesidominčiam aišku, kad tai – prastas maistas. Vėliau pradėjau derinti maistą: nevalgiau mėsos su bulvėm, vaisių su makaronais ir panašiai. Paisiau gana paprastų taisyklių, kurias daug žmonių žino, bet jų nesilaiko. Vėliau susidomėjau vegetarizmu, tad atsisakiau mėsos, daugelio pieno produktų, o galiausiai išgirdau apie žaliąją mitybą. Nustebau, kad įmanoma taip gyventi“.

Kliaunasi pirmtakų praktikomis

Pervertęs aibę knygų Daimon pasijuto „subrendęs“ žaliavalgystei. Pasirinkimą atsisakyti termiškai ir chemiškai apdoroto maisto jis aiškino siekiu priartėti prie tikrosios žmogaus prigimties. „Kalbant trumpai, yra tai, ko žmogui norisi natūraliai, ir tai, ką jis sugalvoja ir pripranta. Pienas ir mėsa, jau nekalbant apie jų gaminius, nėra natūralus mūsų pasirinkimas. Manau, jokiam žmogui nėra natūralu ateiti prie gyvūno ir čiulpti jo spenelį. Pienas yra reikalingas kūdikiui, kol jis auga. Panašiai ir mėsa: kam kyla noras pribėgti prie gyvulio, perkąsti jam gerklę ir valgyti? – savo argumentus dėstė Daimon. – Alerginių susirgimų padaugėjo ne šiaip sau: visas nenatūralus maistas sukelia pašalinį poveikį. Tai kaip cheminiai vaistai – gydo simptomą, bet kenkia kitiems organams“. 

09d092411c35bc74670f0a1d5cbb9a54

Išsigydė priklausomybę pyragams

Daimon teigia nemėgstantis termino „žaliavalgis“: „Nors ir suprantu, kad tai viso labo žodis, padedantis susišnekėti, manau, kad jis klaidina. Tada visi galvoja, kad mano maistas būtinai žalios spalvos ir klausia, ar tik žolę valgau… Rusiškai irgi keistai skamba – cыроедение. Turėtumėme suprasti, kad tai neapdoroto maisto valgymas, bet galima laisvai išversti ir kaip sūrių valgymas“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar sunkios buvo pirmosios dienos pradėjus maitintis neapdorotu maistu, Daimon papurtė galvą – esą puikiai žinojo, ką daro. Vyras nepatyrė spaudimo ir iš artimųjų bei draugų: dar radikalesniu draugo „sveikuolio“ žingsniu jie nebesistebėjo. „Mitybą keisti pradėjau seniai, jie žinojo, kad jubiliejinių pietų maistas man netinka… Nors kai tapau žaliavalgiu, išgirdau komentarų: „Tai ką, dabar jau tik žoles valgai?“

Vyras pripažįsta, kad iš pradžių reguliariai (patikslinant – tik kokius 2 kartus į metus) klupdavo vis suvalgydamas šio to „nederamo“: kurį laiką negalėjo atsisakyti naminių pyragų. „Turėjau jiems priklausomybę, nes pyragai man asocijuodavosi su vaikyste. Pyragas – tarsi šventė. Gerai, kad jie nebuvo kepami kasdien… Pamažu nustojau kepiniais domėtis. Vienąkart pamačiau pyragą ir jis man tiesiog nebekėlė emocijų“.

Pasiteiravus, ar maitinantis vien neapdorotu maistu nepasigedo skonio įvairovės, pašnekovas paaiškino: „Skonio niekad netrūko, nes pirmas dalykas, ką padariau pradėjęs gyventi vienas, tai išmečiau cukrų, druską, pipirus ir susigrąžinau gebėjimą justi subtilesnį skonį. Kadangi tie prieskoniai labai stiprūs, jie užgožia kitus skonius ir išderina jutimo receptorius, jau nė nekalbant, kad yra kenksmingi organizmui. Žalumynus ir likusius prieskonius vis dar vartoju, nes jie turi teigiamą poveikį, jei tik nėra džiovinti aukštoje temperatūroje“. Žaliavalgis tvirtino, kad žmonės tiesiog nesupranta, jog vaisiai ir daržovės iš tiesų yra labai skanūs, nes nuolat daro klaidą – valgo nesunokusius. „Būna, kad kas nors skundžiasi esą bananas muilo skonio. Tai aišku, kad muilo, kol žalias!“ – aiškino Daimon.

15_04_25-zaliavalgis-titulinis

Žaliavalgystė padovanojo laiko

Vyras teigė, kad mitybos pakeitimas davė labai daug: „Vienus dalykus lengviau apibūdinti, kitus sunkiau. Pavyzdžiui, dabar mano protas žymiai aiškesnis, nors ir anksčiau nebuvo užtemęs… Be to, žaliavalgystė suteikė daugiau energijos, geresnį kūno kvapą, sumažėjusį prakaito aitrumą“. Apie ligas Daimon visai nekalbėjo, nes ir prieš tapdamas žaliavalgiu buvo pamiršęs, ką reiškia sirgti. Jis taip pat negalėjo pasakyti, ar vien su maitinimusi neapdorotais produktais susijusi jo nuolat puiki savijauta: „Visada buvau optimistas, geros nuotaikos. Man neliūdna kai lyja, suprantu, kad gyvenimas priklauso nuo manęs paties, kartais kyla jausmas, kad galiu kalnus nuversti – depresija neegzistuoja“.

Visuomenėje priimta manyti, jog gyvenant mieste žaliavalgiu būti sudėtinga, nes jis turi iš anksto rūpintis būsimais pietumis ar vakariene, o ir vietų, kur nueiti pavalgyti, ne per daugiausiai. Daimon su šitais teiginiais nesutinka: „Mitybos nereikia sureikšminti: valgai tai, ko tą akimirką norisi ir kas pasiekiama. Iš esmės virtuvėje praleidžiu labai nedaug laiko: kartą per dieną pasidarau kokias salotas ar susimalu užtepėlę, nors jos ant nieko netepu. Norėdamas galiu ir visiškai nieko negaminti. Jei mieste pasijuntu alkanas ir neturiu nieko įsidėjęs, tai tiesiog užsuku į parduotuvę, nusiperku vaisių“. 

Žaliavalgiška mityba sutaupo daug laiko, praleidžiamo ruošiant pusryčius, pietus ir vakarienę, o norint „ko nors šventiško“ – sudėtingesnį patiekalą, nei tiesiog nuplautas vaisius. „Kur nors išėjus papietauti irgi nebūtina alkti: bet kuri kavinė turi salotų. Tiesiog reikia jiems pasakyti, kokių ingredientų nedėti…“ – tikino Daimon.

Pašnekovas pasakojo maisto produktus dažniausiai perkąs turguje: „Apsirūpinu savaitei, todėl man padaro dideles nuolaidas. Paprastai išeinu su 15–20 kilogramų vaisių… Daugiausia perku obuolių. Daug kas mane turguje pažįsta, girdėjau gandų, esą padedu senelių prieglaudai pirkdamas vaisius… Pagalvojau – gal ir visai nebloga idėja“.

15_04_25-zaliavalgis-nesveikata

Nesėkmių priežastis – per mažai žinių

Paklausus, kaip Dima vertina žmones, kurie pabandę žaliavalgystę jos atsisako, ir kodėl, jo nuomone, taip nutinka, pašnekovas spėjo, kad priežastis yra skubėjimas eksperimentuoti. „Negalima keisti gyvenimo vadovaujantis „Bronius rekomendavo, todėl ir aš pabandysiu“. Pats nedarau jokio dalyko, kol nesijaučiu pribrendęs“, – teigė Daimon.

Literatūros šiais laikais daug ir ji lengvai pasiekiama: knygos, straipsniai, internetiniai šaltiniai. Vis tik žmonės nesiliauja imtis veiklos nesusidarę bendro vaizdo. Tada ir prasideda nusiskundimai, panašūs į „bandžiau būti žaliavalgiu, numečiau begalę svorio, nusilpau ir grįžau prie buvusios mitybos…“

Pamenu tokį atvejį: draugas pasipasakojo, kad bandė žaliavalgiauti, bet jam buvo bloga, nukrito labai daug svorio, tad jis ėmė valgyti mėsą ir organizmas atsistatė. Jis paprašė patarimo, ką daryti toliau. Bešnekant paaiškėjo, jog jis nežinojo aibės dalykų: tikėjo, jog valgo žaliavalgiškai, bet iš tiesų mito apdorotu maistu. Pavyzdžiui, pasipasakojo, kaip valgė grikius. „Ar daigintus valgei?“ – paklausiau aš. Atsakė, kad ne, nes jų sudaiginti nepavyko, vis supūdavo… O aš žinojau, jog grikiai taip lengvai dygsta, kad su jais nieko net daryti nereikia, vis vien išauga. Paklausiau, kokius grikius daigino. Jis atsakė: „Nagi grikius!“ Vėl pasiteiravau, kokios spalvos buvo jo grikiai. Atsakė: „Grikių spalvos!“ Paaiškėjo, kad jis rudus grikius valgė, o tai – jau apdorotas produktas, jokia ne žaliavalgystė!“

Daimon5

Neatmeta galimybės atsisakyti daugiau

Kol kas Daimon teigia neatradęs geresnio pasirinkimo nei žaliavalgiška mityba, tačiau yra ir kitų sričių, kuriose vyras stengiasi tobulėti: „Daug galvoju, kaip tapti kiek įmanoma tobulesne būtybe: augti įvairiapusiškai, dvasiškai, fiziškai, morališkai“. Vyras taip pat domisi joga, muzika, medituoja, stengiasi gyventi taip, kad „po savęs nepaliktų šiukšlyno“. „Stengiuosi vartoti mažiau: į parduotuves neštis savus maišelius, pirkti neįpakuotus gaminius, neturėti per daug rūbų“.

Daimon, kaip žinia, yra didžėjus ir renginių organizatorius. Turbūt įpratusiems manyti, kad vakarėliai – tai vien alkoholis, narkotikai ir laiko švaistymas, Daimon galėtų būti pavyzdys, kad taip nėra. „Nuo vaikystės esu balta varna, kuri negeria ir nerūko, nes jau būdamas mažas per visokius balius matydavau, kaip normalūs žmonės išgėrę pasikeičia ir man tai atrodė kvailystė. Nevartoju jokių kvaišalų, bet nesureikšminu, jei tai daro kiti, nes mūsų visuomenėje kvaišalai yra visur… O renginiuose man svarbiausia – muzika, einu dėl jos ir jei kas nors ten gali nepatikti, tai tikrai ne žmonės, o muzika“.

1 Komentaras apie “DJ ir žaliavalgis Daimon: „Visada buvau optimistas, geros nuotaikos. Man neliūdna kai lyja, kartais jaučiu, kad galiu kalnus nuversti – depresija neegzistuoja“

  1. jėga! džiugu dėl tokių žmonių. norėčiau ir aš tiek išmanyti apie mitybą. tikiuosi pribręsti iki tokio lygio. sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *