Festivalis PERONAS JAZZ: aukščiausios prabos šiuolaikinio jazzo dozė viduržiemį

Šiuolaikinis jazzas, kaip ir šiuolaikinis šokis ar kitas post-modernus dalykas man yra kur kas labiau mėgstami nei to paties klasikiniai variantai. Kodėl? Nes, tarkim, šiuolaikinis šokis yra metafizinis seansas, kurio metu operuojama galybė filosofinių, egzistencinių, bendražmogiškų klausimų, pasitelkiant įvairiausias papildomas priemones (apie klasikinį tango ar valsą, juk to nepasakysi?). Panašiai yra ir su šiuolaikiniu jazzu, kurio misija, lyginant su klasika – metafizinės patirties klausytojui sukėlimas, o tai išgaunama „prievartaujant“ klausytojo ausis beprotiškomis improvizacijomis, pirminės struktūros atlikime konkrečiu nebuvimu, bei, galų gale, itin dažnai ir melodijinę liniją čia pagusi sunkiai.

Peronas pasitinka mane sausakimšas. Toks sausakimšas, jog jei ten būtų vykęs kokių Cannibal Corpse koncertas, tai greituškė, manau, būtų kursavusi non-stop į Peroną – apalpę, dehidratacijos iškankinti kūneliai ir t.t. O vienintelis normalus būdas prasibraut prie scenos būtų buvęs, žinoma, tik crowd-surfingas. Tačiau, kadangi čia vyko ramesnių tonacijų renginys, t.y. jazzo festas, o aš turiu fotokamerą – iškeliu ją aukštyn ir alkūnė palei alkūnę, atsargi šypsena su dar atsargesniu žingsneliu – taip atsiduriu prie pjedestalo. Ten – Sheep Got Waxed groja „PUSHY” – mano asmeninė premjera, kurios buvo laukta ilgai.

Peronas Jazz-17

Kuomet vyko albumo pristatymo koncertas LOFTE, kolega Šarūnas Valickas teigė, kad SGW tiesiog tvarkingai sugrojo albumą, t.y. be didesnių imrovizacacijų „na, beveik kaip kompakte“. Tad buvo įdomu ne tik pats asmeninis potyris išgirsto gyvo atlikimo, kiek, žinoma, ar jo žodžiai buvo tiesa. Ir iš dalies tai pasitvirtino, bet tą vakar tai nebuvo joks minusas. Iš trijų koncertų, kurių suklausiau, šis lengviausiai pasidavė ausims, turėjo gana aiškią struktūrą, bei kas be ko, buvo lengvai galima atpažinti tam tikras melodijų atkarpas. Saksofonas, mušamieji, gitara ir elektronika – keturi elementai išgaunami trejeto. Tai buvo puiki įžanga į vėliau ant scenos siautusią beprotybę. Ir antras pagal gerumą to vakaro benefisas.

Sekantys – Refusenik ir Juozo Milašiaus duetas, kur Refusenik tai – nepailstantis įvairiausio LT meno scenos  koloboratorius, maestro Artūras Bumšteinas. Ir va čia jau buvo tai, ką galima pavadinti infantiliu žodeliu – „hardkoras“. A. Bumšteino dueto pusė generavo elektroninę pasirodymo dalį su analogine ekipuote, gi J. Milašius – prievartavo elektrinę gitarą. Bei ausis, nes ne vienas, gal ne į temą ateiti į festivalį pataikęs klausytojas, pasirodymo metu buvo užsikimšę ausis. Man asmeniškai tai buvo savotiška patirtis, kuri panašėjo labiau į jam session patirtį, nei į algoritminį benefisą. Nors jei skirstyti pasirodymą į vaizdišką ir muzikinį, tai Artūro elektroninė dalis „kūrė garsą“, o Juozas tratindamas gitarą, tarsi laukinę moterį, kūrė vizualinę šou pusę. Nuobodu akims nebuvo tikrai. Ausims – taipogi.

Peronas Jazz-55

Na, ir galiausiai, ponios ir ponai, sutuksi vidurnaktis ir ant scenos kopia Dalius Naujokaitis, Liudas Mockūnas, Jonathonas Haffneris ir Aaronas Keane‘as – aukščiausio lygio jazz muzikos kvartetas. Itin įdomu buvo pamatyti Dalių Naujokaitį, kuris Vilnius Jazz metu buvo apdovanotas „už nuopelnus“, bei tą patį vakarą kopė ant scenos. Tačiau, nelabai sėkmingai, bet čia neišsiplėskime. Buvo įdomu išgirsti ką šis meistras GALI, nes iki tol jo nebuvau girdėjęs gyvai, tik legendomis apipintus pasakojimus apie jo kuriamus muzikinius šou. O šalia D. Naujokaičio – geriausią šiemečio Vilnius Jazz koncertą skėlęs ponas L. Mockūnas, bei saksofonu apsiginklavęs J. Hoffneris ir bosine gitara sunkiąją artileriją šaudantis A. Keane‘as.

Drąsiai šių metų gale į kultiškiausių topą smeigsiantis pasirodymas! Buvo ant tiek gerai, kad net neaišku kaip man tokiam paprastam, parinkti nepaprastus žodžius, aprašant jį. Ugies liežuviais glostantis, energijos pliūpsniais besispjaudantis; ritmais, melodijomis, pakilimais ir nuolydžiais žaidžiantis kvarteto šou. Liudas Mockūnas grojo saksofonu ir klarnetu (jei neklystu), o būdavo momentų kai ir abiem instrumentais vienu metu pūsdavo deguonį į žarijas. Dalius Naujokaitis su būgnais išdarinėjo ką nori – panašiai kaip mėsininkas skerdykloje išdarinėja mėsą. Jonathonas Haffneris beveik absoliučiai visą pasirodymą buvo tarsi pasinėręs į meditaciją – užmerktos akys, o jo sielos atodūsiai ataidėdavo per giedantį ir žviegiantį pučiamąjį instrumentą. Gi Aaronas Keane‘as – nors ir mažiausiai buvo išsiskiriantis didžiąją dalį pasirodymo, bet kokia buvo boso partija finalinėje koncerto dalyje! Totalus Hummerio motoro gargaliavimas arba akistata su Terminatoriaus šešiavamzdžiu! Publika būtent per finalą ketverto pasirodymo pradėjo rėkti, trypti, stumdytis – atatranka, kapituliacija, katarsio imponizacija, Dievaži!

Peronas Jazz-67

Susirinkusieji rėkė pakartot, gi Dalius Naujokaitis maloniai pakvietė neišeiti ir likti jam-sessionui. Nedaug tokių buvo. Ne išimtis ir aš – patrynes kelis kampus, susipakavau gerą nuotaiką ir gautą energijos kubinį metrą, apie antrą nakties išlervavau namo. Gaila tik vieno, kad neteko apsilankyti daugiau PERONAS JAZZ vakarų, o tik šį vieną, t.y. penktadienį. Ir iš ties, fantastinė ši iniciatyva, mat šiuolaikinio jazzo gausiai ir aukščiausia praba paklausyti galima tik rudeniop, Vilnius Jazz festivalyje. Ką gi, patyriau, kad velniškai gerai nuo šiol galima bus tai padaryt ir sausio mėnesį, Perone.

Kartosiu ir kitąmet.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *