Festivalis Varnanaktis’13 „Kablyje“: tarp atradimų, neipareiguojančiųjų ir tiesiog MJS

Gotiškasis festivalis „DarGana“ neatsitiktinai nugino į Kauną, nes paliko pačius geriausius prisiminimus ir į sielą įsigėriusius potyrius. Ekipažas važiuodamas namo, vieningai svarstė, ar bus kažkas panašaus Vilniuje? Ogi parsirado tokių drąsiųjų kelių mindžytojų atsirado, pas kuriuos svečių sąrašas buvo toks didžiulis, kad net abidna dabar, kad prašiau akreditacijos,o ne parėmiau iniciatyvos. Kas, kad dirbau trim frontais, nes festivalis buvo tikrai superinis ir gaila jei minusisnis. Tiek atmosfera, tiek pasirodymai, tiek jaukiu žmonių kiekis. Žinoma 50% atlikėjų buvo ne iš mano arbatos puodelio, bet… Apie viską ir gal kiek daugiau – skaitom.

„Sraigės Efektas“ atidarė renginį. Pavėlavau į jų ar tai trečdalį, ar tais pusę pasirodymo. Ir vos po kelių minučių buvau priblokštas prie pats scenos. Ir ne dėl to, kad fotografuočiau, nes paprastai per pirmąsias minutes aš įsijautinėju į renginio atmosferą ir stengiuosi nedirbti. Tačiau, kaip sakiau, siurprizas. Itin geras pasirodymas, kurį aš pakrikštijau kaip experimental post-stoner-rock. Nors sutiktas vienas, iš daugelio, kolegų ginčyjosi su manim dėl šis definicijos, nes „bosas per daug pas juos išreikštas kaip post rockui“ – teigė jis.

Varnanaktis'13-2

Šiaip ar taip tai buvo viena iš dviejų to vakaro grupių (viso pasirodę keturios), per kurią aš itin smagiai leidau laiką, užliūliuotas sklindančių garsų. Nenilstamasis Nikas D., kuris įkūrė projektą „Delchia“, o štai dabar perėjo prie „Sraigės Efektas“. Ir, manau, teisingas žingsnis, nes pastarojo projekto skambesys pasirodė man kur kas labiau įtraukiantis ir daug maloniau klausomas. Tad ši banda drąsiai buvo festivalio atradimas ir į sekantį jų performancą jau reiks stengtis nevėluot.

Antri ant pjedestalo kopia gotikiniai metalistas „Saprophytes“. Čia pirmas ne mano arbatos puodelis – iš kart sakau. Nesakau, kad nepatiko, bet ir nesakau, kad likau „sužavėtas“. Grupė darbavosi profesionaliai, o visi trys vaikinai – ne pilki, o turi kažkokio žavesio. Bei ne statiški, įvairių melodijų dainas grojantys ir atrodė tikrai įsijautę į savo teatrą. Scremą su growlu keitė švarus itin gotiškas vokalas, tad ne veltui jie yra vieni iš vėliavnešių sunkiosios gotkinės muzikos.

Varnanaktis'13-48

Sekantys prieš festo headlinerius ant scenos kopia ne kas kitas, o vakaro organizatoriai „Days of Eclipse“. Nepykit, gerbiami, svetingai priėmę Kultūrnamio mafiją į renginį, bet kaip ir su „Saprophytes“ tai „Days of Eclipse“ tiesiog buvo… na taip, ne mano arbatos puodelis, kaip išsireiškia angliškai ne Lietuviai. Melodinga sunkesnė muzika su vokaluojančia mergaite ir tai mane ne itin užkabino. Žinoma prisideda ir tas faktorius, kad juos regėjau iš anksto nepaklausęs. Bet tarkim „Sraigės Efektas“ pavergę jau su pirmu akordu, nors jų irgi buvau negirdėjęs. Šiaip ar taip nuotaikinga (būtent tas žodis!) nuotaika buvo sukurta, nes mergaitė už mikrofono pasirodė itin simpatiška, liūliuojantis kūrinys keitė dar vieną analogišką, kol galiausiai sulaukėm tai vardan ko į renginį buvo, didžiaja dalimi, vykta.

„Mano Juodoji Sesuo“. Šią bene trečią dešimtmetį gyvuojančią grupę per pastaruosius kelis mėnesius girdėjau jau tris kartus. Ir kas paradoksaliausia, kad su kiekvienu pasirodymu jie klausosi vis smagiau, įtaigiau ir vis su didesniu įsijautimu, vis labiau judant bei net rėkaujant visa gerkle. Jei „Metro“ klubo koncerte tebuvo neįpareigojanti pažintis su true gotiškuoju projektu, jei per „DarGaną“ – pakaifuota. Gi praėjusį penktadienį, leiskite nuodėmingajam išsireikšti banaliai, buvo  – tranzas.

Varnanaktis'13-72

Iš visos programos girdėti buvo gal koks pusę koncerto repertuaro, kas tik dar labiau pasitarnavo katarsiui. „Lauksiu“ iš albumo „Synthetique“; „Unforgivable Gift“ ir „Dogmatic“ iš disko „Recall“, bei kaip gi be „Šaltą Rytą“ ir ypač stipriai publikos išprašyto biso su kultiniu, legendiniu, platininiu ir visokius kitokiu „Belamy“. Ir čia papilsiu šiek tiek pipirų, kurie bus skirti publikai. Bet kas paradoksliausia ne vilniečiams iš „Varnanakčio“, o Kauno, kuris nuo sostinės palaikymo šį kart skyrėsi kaip diena nuo nakties. Palaikymas „Kablyje“ buvo superinis, nepalyginti su koncertu kavianskoje „Fluxus Ministerijoje“, kurioje buvo tik pavienei pliaukštelėjimai delnais. Kas man beje buvo keista, nes rodės, kad Kaune renginių „kaip ir“ mažiau tai ir publika ne tokia išlepus. Bet Kablyje buvo ir bent du pakartot, ir visa MJS trijo nusilenkė – daugkartinis „ačiū“ iš gerbėjų gerklių su neatslūgstančiais aplodismentais.

Ir ką gi „Kunigunda“ išėjo į dekretines ko gero amžinai, bet kaip matom gotikinės pakraipos renginiai iš naujo atranda savo klausytoją, tarsi atgimsta, nors ir minimalistiškai. Žinoma meikapinių frykų Vilniuje beveik nebuvo (Kaune jų jų buvo rasta kur kas daugiau). Bet svarbiausia, kad atmosfera buvo itin jauki. Tad dar kartą pagarba organizatoriams sukūrusiems šią mini šventę. Lauksim pakartojimų!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *