Filmas savaitgaliui: Pi gyvenimas / Life of Pi (2012)

Atėję prie kasos kinui startuojant – bilietų nebegavom – sold outas. Sekantis seansas – po trijų valandų, ir mes tikrai nepadarom klaidos nusipirkdami bilietus iš anksto. Sugrįžę pusvalandis prieš – randame riot prie Klaipėdos „Akropolio“ „Forum Cinemas“ kasų ir visisškai nepriotną aptarnavimą prie salės, nes visus kažkodėl laikė už durų. 10 min. iki pradžios eilė į vidų judėt pradėjo ir volia… tas daugumos dabar apkalbamas „Pi Gyvenimas“ prasidėjo. Ne tik visu gražumu, bet ir su 3D efektu, kurio kokybiškumas šį kart netikėtai nustebino (labai pagerėjo).

Šį filmą galima lyginti ar jame galima rasti įvairių asociacijų netgi su kokiais 6-iais visiems gerai žinomais filmais. Teko skaityt apie krikštijimą „antruoju Avataru“ (dėl rūgščios poezijos vaizde). Savo tematika, įstabiu vizualumu bei novatorika, juosta gretinama šalia „Debesų Žemėlapio“. Kadangi ir vienas pagrindinių aktorių, ir gamyba, ir filosofinė plotmė panašumo turi, tai be „Lūšnynų Milijonieriaus“ mes čia – neišsisuksime. Na, ir galiausiai šiaip kažkoks mistiškas mišinys (ar kokteilis) trijų visiškai skirtingų juostų man čia susirodė: Cafe de Flore + The Lion King + Cast Away.

Dievas. Religijos. Tikėjimas. Draugystė. Rūpestis. Pakantumas. Viltis. Meilė. – va kokius raktinius žodžius pagimdė mano sąmonė po „Pi gyvenimo“. Apie visa tai kalbama, tą visomis spalvų tonacijomis siekiama parodyti, tai norima argumentuotai aptarti šiuo filmu su žiūrovu. Iš kart perspėju – tie kurie yra ateistai, ar eretikai,  ar satanistai, ar šiaip kokie ultros – net negalvokit eiti į šį filmą. Jūs paprasčiausiai išleisite pinigus veltui ir išeisit jau po 10 filmo minučių iš salės, dar ir susinervinę. O kuriems eiti? Na, klausimas čia geras.

Pastatymas filmo ir idėjų išpildymas – nerealūs. Grožis ir jo estetika čia – eina ant maksimumo ir palieka netgi toli „Debesų Žemėlapį“, pasakyčiau. O kad lyginama ši juosta su „Avataru“ – negali nesutikt, tačiau „Pi gyvenimo“ vizualumas man pasirodė kur kas subtilesnis ir konceptualesnis. „Avataras“ kažkaip per daug kislotnas ir per daug užlaužtas vardan „amo netekimo“. Galų gale ten šiaip kaip reikiant kvaila juosta ir tas „išorinis blizgesys“ užtemsta, kai atsistoja šalia savo banalios idėjos / istorijos / scenarijaus. Aišku dėl kokybinio atotrūkio nuo „Debesų Žemėlapio“ ko gero dauguma argumentuotai ginčytųsi ir ko gero per daug diskusijai nesipriešinčiau, bet tiesiog „Pi gyvenimo“ idėja man asmeniškai daug artimiau susigyvena su vaizdu, nei tas pats pas Wachovskius (ten per daug chaoso).

Gi pagrindinės filmo mintys – aukščiau esančioje pastraipoje buvo išdėstytos. Tikrai daugiau nei taurus šis filmas… Bet yra vienas „bet“. Jei tarkim „Cafe de Flore“ visą filmą ant įtampos sėdėt nuo minčių ir emocijų suktumo privertė, o „Lušnynų Milijonierius“ – atsakė tuo pačiu, tai „Pi gyvenimui“, nors ir giedojo jis tomis pačiomis sakraliomis ir šventomis tonacijomis, to padaryti, mano nuomone, nepavyko. Asmeniškai man pikas filmo buvo kažkas praėjus ketvirtadaliui, kuomet į vieno veikėjo klausimą „Ar jūs papasakosite man kaip įtikėti į Dievą?“, juostos herojus atsakė trumpai „We’ll get to this“ (tada, kad ašara neištrykštų – suspaudžiau ranką į kumštį).

O toliau viskas kaip toj dainoj – „žemyn, žemyn eime su manim…“ Iš kart pasakau, kad aktoriai, tarkim, suvaidino daugiau nei puikiai. Plius dar jie ir nerealaus grožio (tigras vien ko vertas!). Bet užsižaidimas ir nuolatinis kartojimas tokių esencijų kaip „Dievas“, „Meilė“, „Tikėjimas“ ir pan. tik nutolino filmo kūrėjų siekį žiūrovą priartinti prie to. Atrodė, kad norima labiau kaip teletabiui visa tai įteigti, o ne leisti žiūrovui pačiam šiuos žodžius atrasti. Jei ką, tiesiog prisiminkite vieną iš dešimties Dievo įsakymų – „Netark Dievo vardo be reikalo“.

Tad bežiūrint vėliau jau tik teko daugiau grožėtis vaizdu, nes mintys tau ne gimdavo galvoje, o jas tau į ją įdėdavo. Momentais vaizdas ryškiai užgoždavo idėją, momentais, idėja šokdavo aukščiau bambos (su visokiais mistiškais simboliais, kaip mėsėdė sala). Ir į klausimą kam eiti žiūrėti – atsakau neiginiu: ne tiems, kurie tikisi rasti ypatingų gylių ar šuolių. Bet tie kurie nori pabūti mąsliai užliūliuotais lengvos pasakos apie meilę Dievui (būtent pasakos!), tie pasiima po parankę savo vaikus, anūkus ir su visa šeima eina poetiškai praleisti dvi valandas. Ši juosta – šeimyniška, ši juosta pastatyta labiau jaunajam žiūrovui (nei sudėtingam protui), ši juosta dovanos lengvą ir taurią emociją visiems kas būtent tokių šiuo metu siekia. Pavasaris jau čia pat – tikrai tuo po seanso patikėsit!

2 Komentarai apie “Filmas savaitgaliui: Pi gyvenimas / Life of Pi (2012)

    • Į ką tai apeliuojama? Berods filme ir buvo kalbama apie visų religijų lygumą / tyrumą jei TIKI. Ar čia ironija?

      Šiaip, kad šis „tolerancijos / pakantumo“ klausimas filme iškeliamas ir aptariamas, tai asmeniškai aš labai užskaičiau. Nes pats laikausi tokios nuostatos, nors kai dvasinėmis praktikomis užsiiminėju, tai visad taikau Katalikiškus prijomus. Dėl to, kad papraščiausiai kitų – nemoku. O ir šiaip kadangi Katalikybė yra nuo vaikystės, tai kaip sakoma papraščiausiai „arčiau kūno“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *