Filmas savaitgaliui: Lietuviškasis „Aurora“ (2012)

Lietuviškas filmas – retas reiškinys. Geras lietuviškas meninis filmas – neatsimenu kada patirtas reiškinys. Ir galiausiai – LT mokslinės fantastikos filmas – kas tai apskritai per daiktas? Taip būna?! Būna pasirodo. Kaip kad Meilutytė smogė plaštaka it kalaviju per priešą, kaip kad minimali alga šoktelėjo iki tūkstančio litų, taip 2013-tų Sausio 4-tą Lietuvos didžiuosiuose ekranuose patekėjo saulė. Kuri rodėsi taip ir liks LT kino undergroundo šešėliuose, tačiau kai trenkė tai it žaibu.

LT filmai susiduria su keletu problemų ir dažniausiai pasitaikančias trumpai įvardinsiu per „Auroros“ sėkmės prizmę. 1) scenarijaus įgyvendinimas. Kartais jaučiasi, kad idėja ir visa kita buvo neblogai  sumąstyta, tačiau ar režisieriaus išsilavinimo stoka ar kūrybinės grupės profaniškumas – vis kas pakiša koją. Taip atsitiko ir visokiems „Nereikalingiems žmonėms“ ir tam pačiam „Tadui Blindai“ ir netgi absurdiškajam „Zero“. Visi šie filmai idėjos prasme geri ir įdomūs, nes pirmasis lyg ir nagrinėja egzistencines problemas, antrasis – nūdienoje eskaluojamą patriotiškumą, o trečiasis – Gariūnus. Na bet jau išpildymas viso to… Keli ranką tam, kad akis prisidengtum (ar ausis užsikištum).

2) Teatro aktorių nemokėjimas vaidinti kine – čia amžinoji ir visiems žinoma problema su kuria susiduria LT kinas. Aš iki „Auroros“ apskritai netgi buvau praradęs viltį, kad kada nors įvyks taip, kad ši situacija pasikeis, nes maniau, kad tai Lietuvių kraujyje tiesiog. Ne veltui turime pasaulyje pripažintus Koršunovą, Nekrošių ir šiaip esam tragizmo persunkti intravertai, kurie geriau emociją išspaus vienu rėkimu ant juodosios scenos, nei subtiliai suvaidins nutviekstoje studijoje iš 20-to dublio. Buvau įsitikinęs, kad arba teatras, arba dokumentinis filmas – vienas iš dviejų ir jokių čia meninių ar juolabiau fantastinių.

3) Meilės / erotikos / bučinių scenos. Kaip žinia „Aurora“ persunkta šių dalykų! Ir bliamba, kaip aš skaniai žiūrėjau į Jampolskių bernioką ir Jutaičių mergiotę, kurie valgė vienas kitam iš burnų maistą, laižė nuo kits kito odos sultis, bei tokie dalykai kaip kandžiojama moters pėda ar laižomi krūties speneliai – taipogi liko labai užskaityti. Košmaras kažkoks, dabar pagalvoju vien prisimindamas, kaip kituose filmuose net pasibučiuot žmoniškai nieks nemokėdavo (padangos kramtymas man geriau gautūsi). O vienintelė normali ir įtikinanti sexo scena buvo „Tade Blindoj“, kur raugintus kopūstus ryjančią ir pilnai apsirengusią moterį vyras po sijonu tenkino oraliniu būdu… Žodžiu…

„Aurora“ ne patekėjo, o žaibu sulaužė visus šiuos prieš tai buvusius Lietuviško kino negatyvius stereotipus. Tarsi atvertė visiškai naują puslapį ar netgi erą Lietuviškoje kinematografijoje. Ne kažkoks intravertiškas tragizmas, ne kažkoks buitinis purvalizmas, ne kokia nors šeimyninė ar giminės drama, o įdomiau, fantastiškiau ir kas be ko rafinuočiau. Nors filmo idėja bežiūrint ir atrodė „kažkur matyta, kažkur girdėta“ (prisiminkite kad ir 80-tųjų filmą „Flatiners“ arba „The Cell“ su Jenifer Lopez), bet staigus įvedimas į veiksmą / temą – privertė visa tai labai greit kino seanse pamiršti.

namas aurora

Tiesa nors ir gerai, kad jautis buvo stvertas už ragų iš karto, bet įvedimo būta per skubaus, mano manymu, nes taip ir nebuvo aiškiai duota suprast vardan ko vykdomas eksperimentas (kad iš komos prikelt merginą, turbūt?). Bežiūrint filmą apie tai būdavo pastoviai galvojama su ta mintim, kad „ant happyendinio galo išaiškės“. Bei man asmeniškai trūko „pauzių montaže“. Turiu omenį pasąmoninis susijungimas nuo susijungimo nebuvo atskirti kokiais nors intarpais, kaip tarkim mokslininkų ryškesnių dialogų pagalba, taip jų dar ir charakterius labiau paryškinant.

Vaidyba – va čia tai suprantu. Nebeliko, atsiprašant, kvailių, kurie nutaisytų tragišką veido mimiką ir surakinę ją laikytų minutę, kol galiausiai „tartų žodį“. Vaidyba dinamiška, pulsuojanti, charakteringa, besitranformuojanti ir natūrali. Tarkim Jampolskio personažas visa tai perėjęs ir jei ne labai stipriai, tai bent su užtikrintumu akyse. Jurgita Jatutytė – subtli, drąsi ir nebijanti eksperimentuoti. Tiek su savo emocijomis, tiek su kūno plastika. Na, neveltui jaunutė, o jos lietumi plautos akys, raiškus apgamas ant skruosto bei vaikiška šypsena jau savaime suteikė juostai nepamainomo šarmo.

jurgita

Na, ir galiausiai režisierės Kristinos Buožytės darbas (kas ji? iš kur atsirado?), kuris sujungė į visumą, tiek LT kinui ekscentrišką scenarijų, tiek iš pirmo žvilgsnio ne itin derančius aktorius, tiek pajungdama darbui puikius specialiųjų efektų meistrus. Apie pastaruosius beje nepasakojau, nes nėr čia ko spoilina. Tik pasakysiu, kad pikselių ar žalių dėmių „Auroroj“ tikrai nėra, o nuotraukos su 3D efektais sujungtos kuo puikiausiai. Ko pasėkoje viskas glotnu, gražu ir „natūralu“. Ta prasme žiūrisi neįsitempiant nuo facepalmų, o atsipalaidavus ir momentais pakaifuojant.

Jei jau ne Lietuviai šį filmą apdovanoja, tai tegu Lietuviai bent jau jį pažiūri.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *