Gaida XXIV: II dalis

Gaida XXIV: I dalis

Paskutinę spalio dieną, visų šventųjų išvakarėse, festivalio „Gaida“ organizatoriai klausytojus sukvietė į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro namus – Vilniaus Kongresų rūmus.  Jau pirmoje rašinio dalyje užsiminiau, kad labiausiai šio koncerto laukiau dėl amerikiečių kompozitoriaus Michael Gordono kūrinio „Pekino harmonija“. Juo koncertas, mano džiaugsmui, ir pradėtas.

Kaip apibūdinti šį kūrinį? Tai švelniam ryto vėjui papūtus iš praeities miglų išnyrantis didingo saulės spindulių nutvieksto rytų perlo paveikslas. Michael Gordono kūrinį įkvėpė Pekino Dangaus šventykloje esanti Aido siena – dėl savo glotnaus paviršiaus ir architektūrinių ypatybių ji puikiai atspindi garsą ir sukuria įspūdingą aidą. Šiame kūrinyje, pasitelkus simfoninį orkestrą, kompozitorius ir bando imituoti tokį efektą.

Tai skamba išties gražiai. Per orkestrą, pradedant smuikais ir baigiant violončelėmis, it vėjas rugiuose nuolat vilnija garso bangos, kurios čia slopdamos, čia vėl įsisupdamos, sukuria švelnius ir įspūdingus garso peizažus. Po truputi įstoja ir daugiau instrumentų, – pučiamieji, perkusija, fortepijonas, – taip garsų visuma praturtėja naujais atspalviais, kol galiausiai suskamba didingas „Pekino“ motyvas. Man šis Michael Gordono Kinijos vaizdinys visiškai skiriasi nuo Pučinio „Turandot“.

Pastaroji klausytoją stengiasi apkerėti ir priblokšti savo fasado spindesiu bei egzotika, idant tau galėtų prakišti kelialapį į šį kraštą – tai fotošopintas kelionių katalogas. „Pekino harmonijos“ didybė, atvirkščiai, yra nuoširdžiai, bet rūsčiai abejinga – šios civilizacijos paminklai šimtus metų išstovėjo iki tavęs, šimtus metų išstovės ir be tavęs. Tu jai tik maža, dangų raižanti kregždutė.

Vienintelis Gordono „Pekino harmonijos“ minusas pasirodė esanti trukmė – viso labo 15 minučių, nors tikrai norėjosi žymiai daugiau. Kaip ten bebūtų, vis tik galiu drąsiai teigti, kad man tai buvo įspūdingiausiai šių metų „Gaidos“ festivalyje nuskambėjęs kūrinys.

Po to vakaro programoje skamba vieno svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kompozitorių Broniaus Kutavičiaus kūrinio „Epitafija Orleano mergelei“ premjera. Ji sukurta pagal 2009 m. kompozitoriaus parašyta garso takelį filmui „Žanos d‘Ark aistra“. Ir koks skirtumas! Jei Gordono kompozicijoje garsai tiesiog plaukte plaukia, tai Kutavičiaus kūrinis fragmentuotas tarsi švino linijų išvagoti vitražai. Klausomės visko – nuo tamsių kontrabosų iki grigališkojo choro ar bažnytinių varpų gaudesio intarpų. Tokių epizodų tiek daug, kad nesunkiai pamesi kūrinio minties eigą, pasimesi ir viskas atrodys it koks paprasčiausias kratinys. Iš maestro esam girdėję ir geriau.

Finalinis vakaro kūrinys – Philip Glasso koncertas violončelei ir orkestrui nr. 2 „Naqoyqatsi“. Kaip ir Kutavičiaus atveju, kai kūrinys yra įkvėptas filmo garso takelio, taip ir Glassas šį koncertą violončelei parašė pagal jo paties soundtracką filmui „Naqoyqatsi: Life as War“ („Gyvenimas kaip karas“). Ir kaip Kutavičiaus atveju, čia slypi problema, bo, bent jau man, garso takelis dažnu atveju yra audiovizualinis reikalas – vaizdas nuo garso neatskiriamas. Be to, sakyčiau, kad galbūt garso takelis net labiau priklausomas nuo vaizdo. Pavyzdžiui, ilgą laiką egzistavo nebylusis kinas, būna, kad seniems filmams kuriami nauji garso takeliai ir t.t. Manau, kad tik retu atveju garso takelis atstovi savo, kaip savarankiško kūrinio, statusą.

O šis Philipo Glasso kūrinys nesugeba to padaryti, tad irgi skamba paviršutiniškai. Nuolatinis to paties motyvo kartojimas nelabai kur veda, a la jausmingi violončelės solo išstojimai sujaudina tiek pat, kiek ir portalo „Žmonės“ antraštės. Kita vertus, įdomu stebėti kaip rūsčiai susiraukęs violončelės stygas spaudo solistas Gavriel Lipkindas, – žydas trykšta charizma ir taip kaip garsiai kvėpuoja, kad net permuša savo instrumentą, – bet tik tiek. Lieku nelabai sužavėtas, tad kol salė ploja atsistojusi, rymau sau kėdėje. Visgi mane, seną niurzgą, nusišypsot priverčia Lipkindo bisas. Solistas ypač meistriškai ir itin jautriai sugriežia ištrauką iš vienos Bacho siuitos violončelei. Čia taip suprantam!

Na, o be šio koncerto festivalyje „Gaida“ apsilankiau dar ir lapkričio 9 d. vakare. Deja, ne Henkes pasirodyme, – tenai ėjo ir įspūdžius raportuos redaktorius, – man teko tenkintis australų perkusininkų „Speak percussion“ pasirodymu. O jis buvo visai neprastas ir realiai itin smagus. Pirmiausia muzikantų trio užsiminėjo magnetinių juostelių tampymais (žinot gi tą garsą, kai prasisuka kasetė). Vėliau gavom klausytis vieno iš perkusininkų solo, kurio metu talžyti ne būgnai ar cimbolai, o porceliano, stiklo kubeliai ir plastikinis butelis.

Ypač patiko trečiasis australų kūrinys – džiazuojantis „Popular Contexts Volume 6“. Įvairiausiai būgnijamų ritmų kontekste, viską perskrodžiant vibrafono akcentams, į chaotiškus fragmentus dekonstruojamos  saksofono ir bosinės gitaros partijos, kurios atkuriamos sintezatoriumi. Kai atrodo, kad muziką tuoj įgaus pagreitį, muzikantai sustoja ir daro pauzes. Tokiomis akimirkomis akcentuojamos sustingusių muzikantų pozos, žvilgsniai ir išraiškos – matyt tai aliuzija į itin įsijautusių muzikantų kūno kalbą. Žodžiu, įdomi ir šmaikšti muzikavimo studija.

Australų pasirodymą vainikuoja danų kompozitoriaus Simon Løffle  „b“ .  Ar yra jums tekę kada nors prisiliesti prie kompiuterio kolonėlių laido, kuris jungiamas į kompiuterį, galo, vadinamojo „jack“ kištuko? Ir kaip džeržgia, a? Tai vat, tokie šposai, – įvairūs signaliniai triukšmai, – ir buvo vienas iš pagrindinių danų kompozitoriaus kūrinio akcentų. Vienas iš perkusininkų griebė signalinio laido galą ir savo pirštais valdė džiržgesį, kuriuo kūrė įvairiausias ritmines formas. Kiti perkusininkai kažką minkė kojomis. Žinoma, kad viskas būtų dar painiau, ant stalo degė fluorescencinės lempos, kurios irgi kažką ten darė. Dar vienas momentas, kurį supratau iš šio kūrinio atlikimo – kartais muzikantai vienas su kitu susiliesdavo ir taip sukurdavo gyvą grandinę. Nuo to pasikeisdavo kažkurio signalo stipris, kas lemdavo ir pokyčius garse. Ir jo, visa tai vyko perkusininkams kukliai sėdint už stalo. Baisiai įdomus pasirodymas.

Tai tiek šiais metais festivalyje „Gaida“ ir temačiau. Labiausiai įstrigo australų perkusininkų ansamblio „Speak percussion“ pasirodymas ir nuostabioji Michael Gordono „Pekino harmonija“. Tokio lygio pasirodymų iš šio festivalio ir tikies.  O dabar belieka „Gaidos“ estafetės lazdelę perduoti visų mylimam redaktoriui ir laukti jo žodžio apie Henkes lazerius bei Geobbelso teatrą.

Iki kitų kartų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *