Gaida XXIV: Roberto Henke kosminė odisėja ir „Max Black“ elito teatras (3/3 dalis)

Nors šiuolaikinės, modernios, eksperimentinės ir visokios panašios muzikos festivalis „Gaida“ jau praūžė prieš savaitę, bet jo įspūdžiai neapleidžia iki šiandien. Jau turėjote progos, sugerti Jorio spalvingus įspūdžius iš ten, tačiau jaučiu pareigą pateikti ir savuosius. Juolab, kad tie du mano aplankyti performancai (būtent, kad tai daugiau nei koncertai) buvo tie vieni iš trijų kertinių iš šiemetinės „Gaidos“ festo. Jie tai – audiovizualinis vokiečio Roberto Henke triumfas pavadinimu „Lumière“ bei Heinrio Geobbelso spektaklis teatro elitui „Max Black“. Į Philip Glass koncertą man, deja, neteko nučiuožti.

Robert Henke „Lumière“: vokiškas, tikslus, šaltas audio-vizaulinis triumfas

Į ŠMC prisistatau tada kai turėjo prasidėti veiksmas, t.y. 21:00. Be abejo kaip ir visada – mandagiai vėluojama (nors mane ir užknisa tas žodis „mandagiai“, nes jis skirtas daugiau lėbautojams ir rūkoriams). Nežinojęs, kad be Henkes dar bus ir apšildantieji, tad pirmąjį atlikėją su šūksniu į dausas pasitinku kaip Robertą sėdėdamas ant žemės pačiame gale. Vėliau sužinau, kad tai buvo V. Jurgutis, o po jo – dar vieni kaitinantieji – „DIISSC Orchestra“. Pasirodymai buvo visai smagūs, nes pirmame, glitch garsų pagalba, buvo vedama kelionė po 3D vizualizacijų kilpas, o antrame, nelyginant „Kraftwerk“ performance, su lemputėmis ant ausų prie aparatų stovėjo bene keturi ar penki čiuvakai, kurie vizualuose transliavo savo foto dienoraščius.

85

Apie 22:30, po visų užvedančiųjų, techninių derinimų bei pristatančios merginos perspėjimų, kad šiukštu „net nebandykit filmuoti, ar lysti prie scenos, idant nenori pakenkti savo sveikatai“, prasidėjo Matematinė Kosminė Odisėja. Per apšildančiuosius iš nuobodulio siuntinėjęs smsus ŠMC esantiems draugeliams, kad „noriu namooo“ ar, kad „kur nėr gitarų, ten ne muzika“, šį kartą nebe sėdėjau ant žemės, o įsitaisiau prie pat garsistų ir tiesiogine to žodžio prasme – hipnotiškai gėriau į save tą tiesių, linijų, kvadratų, sinusoidų ir kitų matematinių taškų šokį.

Tai perfomancas drąsiai įeinantis į mano per 2014-tus metus regėtus geriausių pasirodymų top-10tuką (jei ne į top-5). Ne veltui buvo perspėjimai nekirsti linijos prie scenos, idant nebūtų pažeista akių tinklainė nuo galingų lazerių, mat net pats Robertas Henke viskam dirigavo stūksodamas už žiūrovų nugarų (ką, kaip ir aš vėliau, pamatė visi).

Nežinau ką jis labiau derino; ar muziką, ar projekcijas, ar abu viename, bet viskas turėjo absoliučiai vieną, matematiškai tikslią, tiksliai išskaičiuotą pasirodymo sėkmės dermę. Nors itin nemėgstu pasirodymų, kada vienas čiuvakas statiškai stovi prie leptopo ir „tai“ vadinama „koncertu“, tačiau Henke atveju tas visiškai negaliojo – staigiais rankų judesiais atliktas šou. Audiovizualinį performancą Robertas pradėjo nuo vertikalių brūkšnelių, tada taškų, pereidamas prie sinusų / cosinusų, vėliau įpindamas kitas geometrines besiraitančias figūras.

download

…ir viską įgarsindamas steriliu, šaltu ir preciziniu IDM-glitchy-techno, kuris mano subjektyvia nuomone – neturi analogų visame pasaulyje. Niekas čia nebuvo atskirai ar atsitiktinai. Pjaustė jis ausų lokatorius chirurgišku tikslumu, vagojo akių obuolius hipnotišku archetipiškumu ir paleido su pačiu geriausiu nusiteikimu. Bravo „Gaidai“, kad atvežė šį projektą į Lietuvą ir, kad suteikė progą jame apsilankyti.

Heiner Goebbels „Max Black“: teatras ne tik elitui

Absoliučiai nežinojau kur einu. Jei Robert Henke (kaip „Monolake“) esu klausęs New Yorke, Vilniuje ir Berlyne tai spektaklį „Max Black“ te žinojau kaip skirtą teatro elitui. Ir vien pradžia buvo nestandartinė – startavo jis nė nesugūžėjus tam elitui į salę – rodės, kad vyksta soundchekas, kol visi sėdiniuojasi į savo ložes. Scenoje buvo surikiuota visa scenografinė ekipuotė – cheminiai indai, archaiškos gergždinčios ofisinės kėdės, Leonardo Da Vinci menantis medinis pianino grojimo aparatas, tušti akvariumai su paukščių iškamšomis juose ir t.t. ir pan. Žodžiu, bardakas. Bei seniokas Andre Wilmsas (kuris atliko solo vaidmenį spektaklyje) kažką po nosei burbuliuojantis prancūziškai, kas buvo verčiama subtitrų pagalba Dramos Teatro lubų viršuje.

Max_Blac_Andre_Wilms

Ir štai pagaliau visi susėda, palengva nugesinamos šviesos ir prasideda TEATRAS. Apie, iš pažiūros, 60 ar 70 metų amžiaus ir žila barzda pasidabinęs Andre Wilmsas su ant scenos esančiais aparatais ir savo balsu išdarinėjo ką nori. Mačiau ne vieną kilpinį performancą, kada balso ar instrumento vienas taktas yra atkartojamas ir suremiksuojamas esamu laiku, tačiau kaip tą darė šveicaras man iki šiol yra paslaptis. Nesimatė prie jo anei jokio pritaisyto mikrofono, ar tokio tipo pasirodymui būtinų gausybės pedalų, tačiau viskas vyko taip kaip tokiam pasirodymui priklauso.

Be to viską lydėjo šviesų šokis, pirotechnikos efektai ir net deginamo sieros laužo kvapas, ko pasėkoje susirinkusieji galėjo pasijausti it kokioje chemijos eksperimentų salėje. Tiesa, ką visu tuo norėjo maestro perteikt ar pasakyt – neįtin gavosi suprasti, mat tai ką jis šnekėjo tvarkinga prancūziška kalba (per minėtus lietuviškus subtitrus) buvo itin abstraktu ir be tiesioginės išvestinės. Nors kalbėta ir deklamuota buvo itin daug. Kita vertus, gal ir ne buvo tai (pagauti prasmę t.y. kampą) svarbu, mat garsas ir vaizdo teatrališkumas buvo itin skvarbūs tiek garsiškai, tiek vizuališkai.

Black_Max_17_foto_D.Matvejevas__

Tad apibendrintai galima teigti, jog „Gaida“ yra daugiau negu jėga. Nemačiau tų visų „ne pagrindinių išstojimų“ (tuo leidau pasimėgauti Joriui) beigi neteko garbės išgirsti P. Glasso legendomis apipinto šou (į jį varė Sydas, kuris dar ir gavo maestro autografą ant vinilo), tačiau kiti du koziriniai performancai – drąsiai figūruoja tarp dešimties geriausių 2014 metų kult.inių muzikinių vyksmų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *