Ganelin, Tarasov, Čekasin Trio: kur kas daugiau nei tik istorinis įvykis

2017 metai žymi trisdešimties metų sukaktį, kuomet iš Vilniaus į Izraelį buvo išlydėtas Viačeslavas Ganelinas – miuziklo „Velnio nuotaka“, filmo „Riešutų duona“ kompozitorius. Jo aranžuotės skamba dar bent dešimtyje filmų, miuziklų, baletų. V. Ganelino išvykimas, deja, užbaigė ir svarbiausią etapą Lietuvos džiazo istorijoje.

Tą dieną, kai V. Ganelinas išvyko į Izraelį, jį išlydėti atvyko ir du Vladimirai – Tarasovas ir Čekasinas. Du fenomenalūs kūrėjai prisidėję prie daugybės projektų ir iki šiol aktyviai veikiantys menininkai. Ne tik menininkai, tačiau ir pedagogai, kurių dėka Lietuvos džiazo muzikos scena ir šiandien atpažįstama entuziastų visam pasaulyje.

16797890_1256793754416333_5825210862501627723_o

Vasario 15 dieną ši trijulė, nors ir kiek pavėluotai, kilo prezidentūros laiptais atsiimti garbingo apdovanojimo – Nacionalinės premijos. Du Vladimirai ir Viačeslavas dar žinomi Ganelin Trio pavadinimu. Arba Ganelin, Tarasov, Čekasin Trio. Arba sutrumpintai – GTČ. Šiems kūrėjams tai pirmas tokio masto pripažinimas Lietuvoje.

Itin sėkminga tarptautinė trijulės karjera truko šešiolika metų. Tai, kas buvo pasiekta per šį laiką, šiandien yra sunkiai įsivaizduojama. Egzistuojant griežtai informacijos, migracijos ar net mąstymo kontrolei trijulė sugebėjo kurti analogų neturinčią muziką ir apkeliauti didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ką jau kalbėti apie Sovietų Sąjungą, kurioje kuriantiems artistams galimybės išvykti į užsienį buvo labai ribotos.

16819044_1256793997749642_7475152281290739684_o

Nacionalinė premija – viena esminių priežasčių, dėl kurios trisdešimt metų, su keletu išimčių, tylos buvo nutraukta. Ir akivaizdu, kad didžioji renginių salė Valdovų rūmuose buvo per maža – visi norintys paprasčiausiai netilpo ir tilpti negalėjo. Istorinio įvykio liudininkais tapo tie, kuriems tai iš tiesų buvo labai svarbu. Na, o visas renginys prasidėjo nuo labai nuoširdžių ir netikėtų akcentų.

Bitlai turėjo Brianą Epsteiną, o GTČLeo Feiginą. Žmogų, kuris išgirdęs trijulės muziką paprasčiausiai pametė galvą, ėmė leisti jų įrašus ir tam reikalui net įkūrė leidyklą.L. Feigino dėka GTČ muzika paplito po pasaulį, ją transliavo net legendinis džiazo DJ Willisas Conoveris. Kaip Vladimiras Tarasovas mini savo knygoje – būtent per W. Conoverį GTČ sulaukė didesnio pasisekimo Sovietų Sąjungoje. Paradoksalu, tačiau taip vyko reikalai.

16797592_1256793711083004_706978242445764395_o

Ir, štai, simboliška, kad Julijus Grickevičius tarti žodį pakvietė būtent L. Feiginą, kuris jaudulio kupinu balsu prisiminė savo pažintį su trijulės kūryba. Tai nutiko 1980 metais. Laikas bėgo, o legenda tik stiprėjo ir plito po pasaulį.

Net ir nelaisvės metais GTČ koncertai Vilniuje buvo pakankamai didelė retenybė. Ką jau kalbėti apie šiuos laikus, kuomet dėl artistams suvokiamų priežasčių koncertuoti priverčia tik knygų mugės ar nacionalinės premijos. Na, bet aš laimingas, jog proga išgirsti šį fenomeną pasitaikė mano kartai, kurios atstovų salėje buvo vos keletas.

16797558_1256794331082942_2331651382651025427_o

Muzikinių garsų šokio seansą pradėję minimalistiniais interliudais, Trio vėliau augino ir vystė temą po temos, netikėtai jas tai keisdami, tai puošniai aplipdydami, tai improvizuotai papildydami. Jei dažnai free-jazz koncertas būna tarsi siekis sukelti šoką, išbandyti vidinį klausančiojo metafizikos tvirtumą ar tiesiog garsiškai viskas būna daugiau mažiau panašu į chaotišką žaidimą, instrumentų ribiniais potencialais, tai to šiame koncerte nebuvo.

Trio savo garsų upės vingiais pasakojo istoriją. Istoriją, kuri reflektuoja ne vien jų kaip kūrėjų, instrumentalistų ar tiesiog legendinių džiazmenų neišmatuojamas galimybes. Tai buvo garsų upė, kurios masyvus gylis, romus sraunumas ir nepaprasto grožio paviršinis landšaftas leido tarsi pasinerti valandai į muzikantų vidinius pasaulius, kuriuose galėjai pamatyti Trio viso gyvenimo sukauptą tiek žmogiškų, tiek muzikinių, tiek dvasiškų, galų gale, turtų neišmatuojamas sankaupas.

16804253_1256794661082909_8096783798293325786_o

Itin įdomi buvo finalinė koncerto dalis, kurioje romiausias trio narys koncerto metu Vladimiras Čekasinas pradėjo siautėti tarsi uraganas! Du saksofonai, keičiami vienas po kito, o į mikrofoną dainuojamos vokalinės partijos, itin netikėtai analoginio sintezatoriaus pagalba, buvo paverčiamos tarsi operinėmis arijomis. Koncerto metu Viačeslavas Ganelinas buvęs rimtas ir brandžiai solidus, pabaigoje irgi pradėjo nebeslėpti emocijų ir akių bei šypsenos pagalbomis su V. Čekasinu kūrė nuotaikų šou. Tuo tarp Vladimiras Tarasovas tapęs mušamųjų artilerijos meditaciją, improvizacijos chaose, beveik visą pasirodymą prabuvo užsimerkęs tarsi išgyvento tranzo seanse.

Nieko nuostabaus, kad buvo bisas? Du? Trys? Taip, visi keturi! Po trečio biso net nulipus korifėjams nuo scenos, publika plojo nesustodama, taip neslėpdama gauto katarsio, žavesio didžvyriais ir neišmatuojamos pagarbos demosnstravimo. Galiausiai, atsisveikindami, muzikantai nulipo nuo scenos tokie laimingi it vaikai – tą įrodė ir Vladimiro Čekasino – romiausio iš Trio nario, saksofonu triubyjama linksma melodijėlė.

16836380_1256793857749656_1935408158674337280_o

Iš ties, būtų naivu tikėtis, kad pirmas nusilenkimas žymės pasirodymo pabaigą. Juolab, kad ir susirinkusiųjų prognozės jau prie durų buvo kategoriškos – „turbūt paskutinį kartą tokia galimybė“. Vladimiro Čekasino nesusipratimas ir netyčia išsprūdęs „mikrofoną pamiršau“ lyg ir užakcentuotų visą šios trijulės kūrybinį kelią – laisvą muziką nelaisvame pasaulyje. Kad ir kaip paradoksalu, tačiau tai ir tapo Trio raktu į užsienį, į laisvąjį pasaulį.

Po koncerto ilgai lūkuriavome autografų ant dar anais laikais leistų plokštelių. Šių geografija itin plati – Čekoslovakija, Lenkija, Didžioji Britanija ir, žinoma, Sovietų Sąjunga. Kolega Vitalijus minėjo apie į japonų kalbą išverstą ir mano jau minėtą Vladimiro Tarasovo „Trio skirtą prisiminimams apie legendą, kurią kūrė GTČ.

16830617_10210395829323431_3596257215580092326_n

Džiazo pasaulyje GTČ reiškia labai daug, tačiau Lietuvoje šią trijulę kiek nepelnytai pamiršome. Gal free jazzas ir nėra orientuota į masinį vartojimą, tačiau savo vietos vadovėliuose, muzikos pamokose Ganelinas, Tarasovas ir Čekasinas tikrai nusipelnė. Juk tai iki šiol išlieka didžiausiu muzikiniu eksportu Vakaruose, prie kurio rasime ir Vilniaus vietovardį.

Turbūt ta plati geografija geriau nei bet kas kitas atsako į klausimą, ką kultūrai davė Trio. Turime didžiuotis tuo, jog trys fenomenalūs muzikantai savo legendą pradėjo būtent Vilniuje. Naiviai tikiuosi, kad šis kartas tikrai nebus paskutinis. Na, o jeigu taip jau nutiks – liks įrašas, autografas ir koncerto plokštelė, kuri itin draugiškam Vladimirui Tarasovui, tikimės, patiks. Ir, žinoma, žvėriškai geri prisiminimai iš šio istorinio seanso.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *