Gatvės Muzikos Diena 2012: muzika, saulė, šokiai ir kitos gegužinės

Berods po dviejų metų, kurių metu „GMD“ vyko ar pliaupiant lietui, ar gaubiant darganos debesims – vėl pražydo saulė. Šį kartą šildė nebe vien šypsenų surakinti dantys ir nuoširdžiai atliekami koveriai po skėčiais, bet ir giedras, saulėtas dangus. Nors savaitės eigoje viskas krypo link to, kad nuo karmos nepabėgsi (oras buvo gūdus). Bet štai išaušo Gegužės 19-toji ir Lietuva gavo pavasariškos idilės dovaną. Galima sakyti – netgi idealų orą – saulė ne kepino, o gaiviai šildė; atmosfera buvo ne pritvinkusi, o šviežia.

Pirmasis įspūdis įsiliejant į 6-tąją „Gatvės Muziką“ – praėjus kelis skverus, gatves, terasas – visko daug mažiau. Vyrauja paprastumas, nebe taip masyvu, nėra trankumo, daugiau (neužpykite už išsireiškimą) intymumo ir pan. Tarkim, apie 2-trą valandą prasukti „BIXai“ – buvo be jokio judesio ar muzikos (kai pamenu prieš 3-4 metus pro metalistus ten neįmanoma būdavo prasigrūsti). Pasiekus Rotušę – pasirodė, kad GMD netgi ne itin vyksta – žmonių beveik tiek pat kaip eilinį savaitgalį, o muzikos – kokie 3 akordai. Prancūzparkyje – vietoje šarmingojo, anksčiau randamo, „Rhythm Junies“ šėliojimo – išvydome daug besiplaikstančių ekstravagancija manekenių (ne į temą) ir juoda odos spalva nusidažiusių nelietuvių.

Toks pirmasis įspūdis. Kaip vėliau paaiškėjo – swingo šokiai buvo teleportuoti į šalia Katedros esančią erdvę (kitoje gatvės pusėje) su ten vykstančiu balaganu (kuriame vyravo nesuprantama, gal 5 skirtinų muzikos garsų, kakofonija). Prancūzparkio erdvė tai dienai buvo atiduota „Afrikos Dienų“ festivaliui. Tad kiek buvo apeita „GMD“ – šie elementai buvo  tie keli kliūnantys bardiūrai. Be abejo, labai trūko folkloro Sereikiškių parke, kuris būdavo smagi atgaiva. Bet ką darysi, parkas juk uždarytas kapitaliniam, o pagal „Kūlgrindos“ romansus pasiautėti, pasirodo, buvo galima „Šventaragio Slėnyje“. Į žemėlapį, gaila, nepasigilinta.

Pats geriausias sprendimas šiais metais, mano nuomone, jog pagaliau susitvarkyta su Pilies gatvėje anksčiau vykusiu balaganu. Bei šiaip viskas išskirstyta į konceptualesnes erdves. Jei anksčiau minėtąją gatvę buvo stengiamasi aplenkti, kaip kokią turgaus aikštę ar Basanavkę Palangoje, tai šiemet joje užtrukta, kas paradoksalu – ilgiausiai. Jokios elektros, jokių užknisančių diskotekinių kompaktų, o kakofoniją pakeitė kakava ar arbata su normaliai girdima eteriale muzika.

Šiemet visi didžėjai, nesvarbu – leidžiantys muziką iš kompakų ar net vinilų – buvo ten kur jiems įprasta būti – jaukiai ir smagiai savose terasose (Mokytojų Kiemelis, Vienuolyno Kiemas, Pietų Parkas, etc). Rokenrolai, rockai, metalai ir kiti sunkiai pakeliami muzikiniai pabūklai buvo išmėtyti ten kur ši artilerija gali smogti maksimalia galia – atvirose erdvėse, tokiose kaip, kad pvz. Vokiečių g-vė, G9 skveras ar pan. Nors kaip minėjau be kakofonijos ir šiemet tradiciškai nebuvo apsieita (kas dėjosi toj erdvėj kitoj Katedros pusėj – visiškai neaišku), bet kitur ant šios bėdos, kiek eita – ne užsirauta.

Ką gero ar klausomo teko išgirsti? Iš esmės “GMD” man, kaip ir ko gero daugeliui, yra tiesiog bendra nuotaika, pavasario šventė, gerojo vibe’o (ravers language) triumfas. Kaip ir kiekvienais metais gitariniai ansambliai po kategorija N-16 skaldydavo tokį viems puikiai kramtomą jazzą kaip “Kino”, “Oasis”, “Nirvana”, “Kings of Leon” ir t.t. ir pan. Bei, kaip gi apsieisi be “4 Non Blodes” ar “If I saw you in hĖvAn…” Tačiau kas be ko šiuose pernykščiuose printerio lapuose buvo rasta ir ne vienas šedevrėlis ar strėlė tiesiai į širdį.

Tarkime Prancūzparkyje be visų šiaip smagių koverių, du bachurėliai ant suolo skaldė “The Cure”, “Joy Division”, net “Noir Desir” bei panašius aukso fondo luitus. Onos bažnyčios atokaitoje įsitaisęs jaunas akordeonistas tik po kokių trijų minučių davė suprast, kad pielyja ne ką kitą, o “Carelass Whisper” by George Michael. Na, o per vidurį Pilies gatvės kukliai bestovinti mergina su smuiku ir kaštoninės spalvos kasa iki juosmens, mane tą dieną vienintelį kartą privertė ploti ir net užtrukti. Patys suprantat, kad kai išgirsti šį “Venetian Snares” gabalą GYVAI, kurį griežia dar ir, nenustebkite – stulbinamo grožio instrumentalistė – užmiršti net savo telefono numerį.

Tad štai tokia ta šiūmetė “Gatvės Muzikos Diena” (kultūringo žmogaus ausimis ir akimis). Prieš festivalį girdėjau kažkokius pletkus, kad Mamontovas nukopijavo idėją iš kažkur per kažką ir t.t. ir pan.? Gyrėsi kažkas, kad GMD vyksta Palangoje Basanavičiaus gatvėje kiekvieną dieną? Visokie didžėjai visam Vilniuj šiaip buvo šiek tiek be vietos? Pas mane asmeniškai buvo saulė, daug sustoti verčiančios muzikos, šypsenų nestigo kaip visoje vakarų Europoje, o anksčiau vyravęs peregrūzas šiais metais buvo gana sėkmingai išspręstas.

Tad ačiū Mamontovui už sukamą idėją; GMD personalui už nemokamą open-air’ą ir specialus ačiū eina tiems, kuriems “Gatvės Muzikos Diena” yra šventė ne vien pirmus du / tris kartus, o kurie ją kuria, puoselėja, vertina ir yra jos dalimi. Kuriame ją visi mes, dėka to kai kurie tampa geresni.

1 Komentaras apie “Gatvės Muzikos Diena 2012: muzika, saulė, šokiai ir kitos gegužinės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *