Geriausias rudens open-air’as EVER: Formula-1 Italijos Monza GP

Kaip dabar pamenu tą 2006 sezono Monzos etapą. Ar tiksliau spaudos konferenciją, kurioje Michaelis Schumacheris kaip etapo nugalėtojas ištarė “it was my last Monza race.” Į šias lenktynes beje turėjau nusipirkęs tiek lėktuvo bilietą, tiek stovėjau eilėje oro ouoste su visa manta, tiek… Bet neišsiplėsdamas apie tas machinacijas tepasakysiu, jog to istorinio etapo gyvai deja taip ir nepamačiau likęs Vilniuje nieko nepešęs. Tačiau istorija juk mėgsta nesikartoti ir pamatyti Schumi „Ferrari“ mekoje pavyko praeitą savaitgalį. Jis buvo vienas iš kokio gazilijono prieskonių tame neįtikėtinai gurmaniškame patiekale, kurį mums iškepė +31 karščio tempetratūroje vietinė Itališka F-1 virtuvė.

Sekmadienį ant nugalėtojų podiumo stovėjo „Ferrari“, tifozių jūra žemiau kraustėsi iš proto, nugalėtojui buvo švilpiama, o du jūsų nuolankūs tarnai iš kult.lt visa tai tyliai..? Garsiai staugdami fiksavo ir štai dalinasi! Trumpai apie kelionę (ateityje planuojantiems). Bilietas dviems asmenims „Ryanairu“ pirmyn atgal į Bergamo oro uostą (kuris bazuojasi 40 km nuo Milano) kainavo tiek kiek vienas bilietas vasarą į Paryžių (~600 ltl). Iš Oro Uosto į Milaną vežė shuttle autobusas už 5 eurus apie vieną valandą (palyginimui tas pats transportas į Paryžių kainavo net 15 EUR). Iš Milano į Monzą, kuomet vykom žiūrėt kvalifikacijos sumokėjom apie 2 eurus už 15 min kelionę traukiniu. Sekmadienį gi kursavo nemokami reisai iki pat trasos ir atgal. Štai tokios aritmetikos, tokios sumos. Nebrangu.

Viena pačių smagiausių dalių mūsų laukė dar net neįžengus į trasos teritoriją – bilietų pirkimas. Apie tai galima parašyt netgi ištisą novelę, bet būsiu lakoniškas. Pačiam pirmam taške 150 Eurų vertės bilietą su šaukiamais dviem žodžiais “Sold Out!!! Last tickets!!!” Palaipsniui nuleidžiant galiausiai mums norėjo įkišt už 90 pinigo. Nepasidavėm, ėjom giliau. Antras punktas, trečias, ir štai ketvirtas buvo lemiamas. Iki kvalos pradžios liko vos apie pusvalandis, tad perpardavinėtojui svylo padai lygiai taip pat kaip ir mums. Mums reikėjo nežinomoj teritorijoj labai greit rast vietas, o pardavėjam nieko neiškišus likt be, išsireiškiant, navaro. Galiausiai į sėdimas vietas tribūnoje, kurių pirminė siūloma kaina buvo vėl gi 150 EUR – nusirėžėm… aha, tikrai neatspėjot – 25 pinigai už vienetą. Jaučiat? Lucky bastardai, ane?

Mūsų tribūna buvo iš ties neblogoje, galima sakyt netgi gana prabangioje vietoje – ant tiesiosios, ties Parabolica posūkiu. Ten žviegiančios vapsvos išvystydavo kurtinantį greitį, kurį vainikuodavo tiesiosios gale minėtas posūkis. +31 laipsnis karščio, trasos temperatūra tokia, kad svylančių padangų kvapą galėjai jausti geriau nei šašlykus kepamus tau po nosei, o įspūdžių slėgis smegeninėje išsiliedavo prakaito upeliais per kokius 99 % odos porų. 2 Nealkoholiniai alaus buvo išgerti trim gurkšniais per tris tūkstantąsias sekundės dalis.

Kvalifikacija trūko valandą ir jei ji man per TV žiūrėti yra įdomi tik paskutines 2 minutes, kuomet realiai viskas ir sprendžiasi, tai sėdint trasoje ta valanda pralėkė net ne kaip 2 min prie TV, o kaip… Jo, akimirka žavinga. Lekia spiegiantis „Mercedes“ bolidas, o tu tik šast galvą į kairę, tik šast iš kart į dešinę ir žinok tu man ten – Nico ar Michaelis praūžė, o gal tai visai ne „Mercedes“, o toks pat pilkasis priešininkas „McLarenas“! Problemų su „Ferrariais“ nekildavo – visgi raudona spalva yra aiški, plius Italijoje esam ir tifoziai net vuvuzelas nuo praėjusio Pasaulinio buvo tam išsaugoję.

Prasidėjo kvala ir baigės, kaip jau minėjau akimirksniu. Sėdim ir leidžiam susigulėti įspūdžiams – ausyse zvimbia, akių vyzdis vis dar nesilaiko statiškai, o alaus jau senai nebėra, nors karšta ne vien nuo svilinančios saulės. Ta proga trumpan apeinam Monza Circuit ir įkalam kavos. Pirkdamas prašiau “one regular coffe and one espresso.” Ir kaip jūs manot? Tiek čia, tiek viešbutyje jokios regular nebuvo, o vien espresso kava. Italija! Išmaukiau ją trim desertiniais gurkšniukais, o už dyką dalintas „Red Bull“ skarbas dėl prikolo paleidau į sieną. Su atrava mes kitaip šeimoje nesielgiam.

Į lenktynes jau atvykome kur kas anksčiau. Tiksliau Sydas, kuris kult.lt rašo apie Formulę (jei pastebėjot), netgi nuvarė ten ankščiau už mane tam, kad nepramazint bilietų gerose vietose. Vakar įsigijom du už sumoj 50 EUR, šiandien gi jam sakiau “dzin tos babkės, kartą į gyvenimą galima – leisk kad ir 200, bet imk į geras vietas, kad būtume kaip karaliai.” Tad kol aš stotyje ilgoje eilėje palikinėjau bagažą saugykloje, Syd F-1 teritorijoje ieškojo bilietų. Rado neblogus už 150, bet sudvejojęs neėmė, o vėliau jau buvo vėlu – pilvotas italiūkštis pardavė kitiems. Finale buvo įsigyti du stovimi “general admission” bilietai sumoje už 130 eurų. Lekiam žvalgytis kur gi čia geriau prisiparkavus!

O trasa tai ką tu – įstabaus jaukumo parke, kurio negėda būtų statyt šalia ištaigingųjų Aukštaitijos nacionalinio parko džiunglių. Ir kas sau guli ant raudonų vėliavų su alučiu, kas nuo pat ryto kantriai sėdi užsieėmę vietas feel free tribūnose, kas tiesiog prie pat tvoros darosi pikniką su griliumi ir dešrelėmis. Sakau gi, kad visiškas open-air festival. Ir koks dar ruduo? Gal pas jus ir ruduo, bet pas mus ten buvo, kaip minėjau +31, šortai, maikės, tapkės ir basankės. Kaifas buvo vėl pajusti gamtą, su vasara joje, o muzika kaip žinia – aukščiausios kokybės harsh noise su power electronics. Kas galėjo pagalvot, kad kažkada šio žanro, šio stereotipus laužančio undergroundinio garso gyvai pasiklausyti rinksis ištisos šimtatūkstantinės minios?

Lenktynių vėlgi praktiškai nepamatėm. O tik gaudėm, šaudėm ir kitaip bandėm fiksuot per mirksnį pralekiančius ašmeninius asfalto skustuvus. Jūs pasakysit – taiga čia pats tikriausias “boring!” Dvi valandas sėdėt prie vieno trasos segmento, vieno posūkio ir visada žiūrėt į tą patį, dar ir normaliai nepamatant kas pravažiuoja ir panašiai. Tačiau patikėkit manimi, net tokiam kaip man, kuris formule nebesidomi jau kokie 3 metai, net tokiam man buvo įspūdžių ir viso kito pilnos kelnės batai ir kišenės. O kad tai suprastum reikia tiesiog ten BŪTI. Žodžiais viso to neperteiksiu ir net nebandysiu, nes nemanau, kad įmanoma.

Tiesa skeptikams gyvo žiūrėjimo trasoje dar galiu pridurti, kad gerose vietose buvo didžiuliai ekranai, tad sekt įvykius ir kaip rutuliojasi lenktynes buvo galima labai laisvai. Tik buktai mes sekėm… Liko trys ratai, o aš Sydui rėkiu „fingalinam greičiau ieškot tos vietos, pro kurią bus galima patekt Į TRASĄ, kad nuskuost iki nugalėtojų apdovanojimo podiumo!“ Kaip sykis tie vartai dar ir prie pat mūsų buvo, ir kaip sykis mes atbėgam aplenkdami masę tifozių ir prisistatom prie pat podiumo. Visiški bastardai of luck!

To pasėkoje nuotraukas iš mūsų, žurnalų viršeliams jau užsakinėja dienraščiai bei portalai. Eidamas per „starting grid“ randu pagal skaičiavimus vietą iš kurios startavo Šumis – nuodėmė būtų pro ją tiesiog praeit – Syd sėda į Jogos asaną numeris trys ir istoriškai įsamžina. Tada pasisukam į kairę, o ten už tvoros pamatom tai kas privertė susigriebt už galvų – NET DVI Formulės-1 Legendos vienoje vietoje! 3 kart formulės-1 čempionas Jackie Stewartas su kaip visada škotiška tiubeteika ant galvos, bei jam po kairei irgi tiek pat titulų turintis – Nikis Lauda! Be žodžių. Lauda dalina interviu, o Jackie šypsosi kumyriškai prisimerkęs bei nesibodėdamas dalina autografus į dešinę ir į kairę. Sydas savąjį jau atrodo įsirėmino ar tai užrakino po devyniais užraktais. Sakau jum, šita kelionė – kultas po kulto.

Po euforijos, katarsio ir kitos mentalinės akrobatikos pasileidom ristele iki erdvės pavadinimu „pramogų zona“. O ten… tik spėk dairytis. Gali ir slidinėti su kalnų slidėmis ant dirbtinio sniego, gali nusifotografuot su manekene ant podiumo kaip lenktynių nugalėtojas, gali netgi kaip pats tikriausias mechanikas su savo draugais pakeisti padangą. Merchandisingo – devynios galybės… Ferrari, Mercedes, Mclaren, Lotus, Red Bull ir atskiras stendas vien Michaelio Schumacherio gėrybėms. Gundžiausi įsigyt MSC puodelį, bet visgi tepasitenkinau firminiu Monza Circuit t-shirtu už nebrangius 25 eurus. Pirceless!

Gaila laikas ribojo, tai visą šį atrakcionų parką tiesiog aplėkėm, užgriebdami nuo puotos stalo gardžiausius kąsnelius. Tad štai tokia ta Monza buvo Italijoje, brangieji. Pajutėt? Tą jėga, tą nenustelbiamą įspūdį, tą karštį, tą variklių žviegiantį gausmą ir dylančias dūmais padangas. Drąsiai sakau, kad tai buvo bene įdomiausia patirtis per šiuos 2012 metus. Sekantys metai? Žinoma! Galbūt Spa Belgijoj, galbūt Ispanija, galbūt Silverstone‘nas. Galbūt jau net ne viena, o visos dvi išvykos pažiūrėti nepakartojamos, kurtinančios ir neįsivaizduojamai žavinčios Formulės-1.

 “It’s more than just a race. It’s fuel for life.”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *