Gatvės Muzikos Diena… Nei vienos nepraleidau, visada tatai man buvo viena didžiausių švenčių metuose, na ir šiaip pavasario triumfas, galų gale. Gi šįkart rodėsi, kad tradicija bus sulaužyta. Po gero pareivinimo penktadienį, namo buvo parsirasta apie 2-3 dienos, o apie 5-tą pradėjo pielyt lietus kaip iš kibiro. Suskubau parašyt į feisbuką, kad Andriukas nelabai randa bendrą kalbą su Dievu. Tačiau štai lietus baigėsi vos prasidėjęs, o jo pasirodymas tik suteikė deguoniui šventišką gaivą. Jokių dvejonių – neįprastai vėlai – apie 6-tą val. aš esu Gatvės Muzikos Dienoje.

Išlaipino taksistas mane prie “Opiumo”. Įsliūkinu kiemelin, o ten sydikus suka mano vienas mėgstamiausių DJų Manfredas. Staliukai visi nusėsti, muzika kaip visada gera, bet norėjosi judėti, o ne stovint klausytis. Bei poreikis buvo gyvam garsui, o ne leidžiamo iš kompaktų.

To pasėkoje – Soulboxas akiratyje. Atėjau kaip tik tada kai bene šauniausia rocknrolo grupė Lietuvoje “Baltasis Kiras” (kurių koncertą klausiau “Muzikos Rūsyje”) darėsi soundčeką. Ai, pamaniau, kol jie susiderins stygas, aš dar spėsiu pusę Vilniaus aplėkt ir klubo kiemelį palikau geresniam laikui. O štai čia ir pirmas siurprizas – ant Salomėjos Neries mokyklos laiptų visiškai žalias jaunimėlis dėjo taip, kad net ausys nespėjo. Kaip ir visada būnant ar tai 14, ar tai 16 metų amžiaus jaučiama scenos baimė ir susikaustymas, bet kaip anys pielyjo! Suklausiau net visas 3 ar 4 dainas. Kietas instrumentinis post-metal-rockas. Žiauriai gerai nuteikė, atradau sąsajų su LT undergroundo projektu “Spiralė”. Užkelta nuotaika – šuoliuoju toliau.

Vokiečių g-vėje – daug visko. Daugiausia grojančių paprasčiausiai akustinėmis gitaromis ir joms pritariantys. Stabteliu paklausyt vieno vaikino, o jo klauso, kas geriausia, sportine apranga pasipuošę, plikai galvą nusikirpę ir grandinėlėmis apsikarstę… na patys žinot kas. Tačiau mano nuostabai jie jaunam atlikėjui griežtai uždraudė grot koverius, o “davai grok savo, žiauriai gerai varai, aš tau sakau, grok savo gabalus”. Va, kur true, va kur vienibė, va kur šventė, kuri miestą vienija, šildo ir sulygina. Muzikos garsų pagalba. Muzika!

Toliau Vokiečių gatvėje dar stabtelėjau paklausyt keletos projektėlių – ypač patiko prie “Tappo D’oro” vyninės danuojanti mergina nuostabiu balsu. Jai talkino dar trys akustiniai instrumentai. Gi prie ŠMC – rocko banda, kurią klausė gausus burys muzikos mylėtojų. O toliau laukė siurprizas pavadinimus Pilies Gatvė. Joje buvau apie 20 val., ir kas keisčiausia ją radau… pustuštę! Vos keli muzikantai, vos keli paklausyti akustiškai grojantys jaunieji virtuozai. Kad ne sausakimša tai tik pliusas, bet, kad atlikėjų mažoka… Ko gero visgi reikėjo eit vidurdienį į GMD, o ne įsigalėjus vakarui.

Šiaip ar taip ypač smagiai susiklausė mergaičių trio, kurios grojo styginiais instrumentais, dar žinomais kaip smuikas ir violančelė. Dairausi į laikrodį eidamas per Katedros aikštę ir žiūriu kad jau beveik devynios. O 9-tą Mokytojų Namų Kiemelyje turėjo grot mano wanna hear projektas “Flesh Flash”. Paskubinu ėjimo tempą, bet kur tau lėksi – kitoj Katedros gatvės pusėj aptinku visišką pozityvo šaršalyną. Ratu sustojęs jaunimėlis kėlė tokį siautulį su braziliškomis skanduotėmis / dainomis, kad akimirkai visiškai pamiršau Vilniaus gatvę.

Beeidamas link jos, pataikiau ant… Drum2Gether. Как отказать? Ogi niekaip. Andrius Mamontovas priešakyje, daug daug būgnų bei ant kiek gera patirtis… Ir plota buvo, ir linguota į taktą ir į tranzą pasinerta buvo šokant pagal ritmą užmerkus akis. Pirmą kartą per visas GMD klausiau “Drum2gether” ir klausiau kokį pusvalandį, nes nu kokia energija, kaip pasikroviau! Ko pasėkoje apie pusę 10 aš jau minėtoje Vasaros Terasoje klausau atsisėdęs ant bardiūro su “Flesh Flash”. Blemba, kaip gerai varė! Bet tesugrojo MAN vieną gabalą – visiškas disrespektas. Kas čia dabar yra?! Visur visi vėluoja, bet tiek vakar “Alaus Namuose” vykęs “Sporto” koncertas, tiek “Flesh Flash”, kaip supratau pielyt pradėjo daug ankščiau laiko. Ko pasėkoje nei tų nei anų normaliai DEJA nepaklausiau.

O Šv. Kotrynos Bažnyčios parkelyje vyko reivas. Draugelis telefonu gyrėsi, kad girdėjo kaip metalistai dainavo “šlovinkime Jėzų”. Gi aš pamačiau kiek priešingą variantą – pop techno ir dainos apie meilę Viešpačiui. Bei religiniai postulatai tarp jų, kviečiantys atsigręžti į tikėjimą. Žiauriai užskaičiau šitą performancą, kuris tikrai nuotaikingai užbaigė Gatvės Muzikos Dieną, nes vėliau grojantys didžėjai įvairiose terasos nebedomino, o be jų ant nieko kito ir neužsiroviau.

Tad štai tokia ta Kultūrnamio d.ž.k.  Morandžio “Gatvės Muzikos Diena”. Džiaugiuosi, kad visgi pavyko sudaltvauti, kad nugalėjau dvejones ir išsliuogiau, kad ir pavėluotai į miestą. Nes išgirdau daug, pasivaikščiojau nemažai, šypsenų išvydau tūkstatį. Ir visa tai, kai atrodo, jog GMD kai kurių akimis pradeda išsisemti. Ogi nė velnio! Manyčiau, kad kaip tik dabar GMD pradeda storomis šaknimis įsitvirtinti kaip reiškinys, renginys, open-air’as ir pan. į bendrą kultūrinį tiek Lietuvos, tiek pasaulio kontekstą. Tad valio, valio, valiooo.