Gyčio Paškevičiaus pink floydiški ir ukrainietiški rūsų romansai

Gytis Paškevičius yra tas muzikantas, kuris atvėrė naują puslapį Lietuvos muzikinėje istorijoje. 2011-tais galima sakyt intuityviai sumastė surengti koncertus arenose, kurios yra didžiausiuose miestuose. Bilietai nebuvo išpirkti. Bilietai buvo taip iššluoti, jog teko tose arenose netgi įrengti papildomus sektorius tam, kad visi norintys galėtų sutilpti. Ir būtent po to prasidėjo naujasis reiškinys su SEL, Mikutavičiumi, Mamontovu, galiausiai „Naktinėms Personoms“ ir toms po 20 metų šia korta sužaist pavyko.

Pačio maestro Paškevičiaus muzika detaliau nesu domėjęsis. Pamenu tik kada gūdžioje vaikystėje 90-taisiais su tėvais kaifavau nuo per TV rodomo jo klipo pavadinimu „Somebody Loves Money“. Na ir kaip gi be visus žudančio nemirtingojo „Šiam pasauly“… Visai kitas dalykas yra toks Paškos albumas pavadinimu „20 дней в санкт петербурге“. Kasetę prieš 15 metų 1999 metais visai netikėtai aptikau pas tėvų draugus. Ir kol anie baliavojo nutariau paklausyti.

Gytis-28

…kaip galėjote suprasti MC paliko tokį įspūdį, jog šeštadienio gūsiais blaškomą vakarą nutariau praleisti su rusų romansais, kuriuos į savitą rūbą įvilkęs atliks Gytis. Jei toje kasetėje rusų liaudies dainos buvo atliekamos įgrojant akustine gitara su Inga Valinskiene (beje puikiai tikusia), tai dabar kadangi arena, tai ir masteliai kur kas impozantiškesni. Folkloro kolektyvas „Arinuška“, Vytauto Lukočiaus vadovaujamas orkestras „Vilnius Sinfonietta“, ritmo grupė bei metų instrumentininko apdovanojimą pelnęs gitaristas Aleksandras Ten. Bei įvairiaspalvės šviesos, LED ekranas, teatrinė scenografija ir netgi byrantis sniegas…

Performancas susidėjo iš dviejų dalių su 20 minučių pertrauka tarp jų. Paliko iš ties dvejopą įspūdį, tad trumpai. Pirma dalis buvo stipresnė nei antra. Joje vyravo daugiau dinamikos, daugiau emocijos, daugiau, išsireiškime, subtilumo. Antra dalis buvo labiau duoklė sėdinčiam publikos elektoratui, t.y. pop / estradinio tipo aranžuotėmis nuspalvintų romansų, kurie jau deja net nebeatrodė kaip romansai, o būtent kaip rusiškos kičinės estradinės dainos. Kas labai nepatiko. Kirkorovą jau geriau tada klausyt.

Gytis-42

Pirma dalis patiko tuo, kad joje buvo gausybė nuotaikų, breakdownų ir pakėlimų bei galų gale įdomių sprendimų. Pirmasis romansas „Oй то не ветер“ buvo atliktas Gyčio ir folk kolektyvo „Arinuška“. Toliau aranžuotinis sprendimas keitė nuotaiką, kuri priversdavo judint galvą, ar romiai sėdėt, ar nubėgt arčiau pafotografuoti. Ant scenos vienas po kito keitėsi muzikantai ir romansų atlikimo prieskoniai. Tai Gytis vienas su ritminiais muzikantais, tai su pritariamaisiais vyriškais vokalais (pajungiant balalaiką su akordeonu), tai kas be ko atplukdant „Vilnius Sinfonetta“ orkestrą ant scenos. Visą pasirodymą spalvino romantinio tipo nuotraukos, paveikslai ir video apie tą tokią GRAŽIĄJĄ Rusiją, kuri nėra nacionalistinė, komunistinė ar ruošiasi karui.

Ir ką gi, esminiai koncerto akordai buvo visi DU. Tai romansai „бывший подъесаул“ ir „чорний ворон“. Nežinau ar jūs mane palaikysit ar neįgaliu, ar tiesiog aspivošit iš juoko, bet ką aš išgyvenau per tuos gabalus, tebuvo praeitamet tik per „Depeche Mode“ ir dar kokius 5 koncertus. Na, turbūt visi mes žinome kas yra drugeliai pilve, ar malonios niežulių srovės raizgančios kūną, ar žąsies odą, kada plaukai šiaušiasi ir eina bangomis.

„бывший подъесаул“ buvo tarsi grandiozinis, finalinis manifestas pirmai koncerto daliai. Masyvu, pajungiant absoliučiai visus muzikantus ir daina apie Kazokų karius einančius į mūšį. Tik šįkart Kazokus pakeitė… Taip, taip UKRAINA! Dideliame ekrane gaudžiant tragiško skonio dainai sukosi vaizdai apie geltonai mėlynus, besikaunančius už savo laisvę, tėvynę, teises ir visa kita, kas mums ir visam pasauliui šiuo metu yra taip aktualu.

Gytis-30

Gi „чорний ворон“ buvo visiškas apsivožimas. Lyg masyvi, itin tamsi (pradžioj net šiek tiek dark ambientinė) Pink Floydinė rauda apie atslenkančią mirtį. Jei per „бывший подъесаул“ vos nepasileidau per akis, tai per „чорний ворон“ vos neatsikėliau nuo kėdės ir nepradėjau poginti. Ir kas be ko, per šiuos kūrinius kai kas iš publikos netgi atsistoję plojo, nors viso koncerto metu audiencija buvo gana pasyvi. „BRAVO!!!“ – blioviau ir aš.

Tad summa summarum, koncertas būtų kaip ir silpnas, bet pirma dinamiška dalis paliko geros įspūdį, o du kertiniai kūriniai visus estradinius profaniškumus nustūmė į antrą planą. Antrą kartą į maestro Gyčio Paškevičiaus koncertą neičiau, bet jei tai būtų AKUSTINIS romansų vakaras kokioje nors jaukioje teatriškoje erdvėje – galbūt netgi būtinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *