Prancūzija… Fatališkų, natūralių, elegantiškų bei rafinuotų moterų šalis. Kaip pavyzdžiui yra kokia Audrey Tautou. Ar Vanessa Paradis, ar Isabelle Adjani, ar Juliette Binoche… Be to ši šalis garsėja kaip gurmaniškų dalykėlių išradėja (ar puoselėtoja), t.y. šampanas, vynas, sūris, o ir galų gale šiaip visa virtuvė jos lūžta nuo delikatumo. Plius stiliaus elegancija, Paryžiaus meilumas, istorijos didingumas – tai tik kelios mozaikos iš milžiniško paveikslo.
Tad kaip supratot esu įsimylėjęs šią šalį, o „Žiemos Ekranai“ tai vienas iš tų kino renginių, kurių kasmet stengiuosi nepraleisti. Per vakar ir užvakar spėjau pamatyti 4 juostas, kuriose, galima sakyti, reflektuojasi visi pavardinti Prancūziški elementai. Apžvalgose tradicinių įvertinimų 10 balų sistemoje nebus, nes tik viena iš 4 juostų buvo normali tradicinė. Kitos 3 buvo daugiau mažiau nurautos ar bent lengvai per makaulę seanso metu tvanktelėjančios.
Mari Istorija / Marie Heurtin (2014)
Ši kino juosta ir yra ta vienintelė tradicinė normali iš 4 matytųjų. Joje yra vystoma nuosekli draminė istorija, su charakteringais personažais, tiek komiškomis, tiek lyriškomis scenomis, bei joje nestinga veiksmo, įtampėlės, o ir siužeto vingiai neįtin pasiduoda nuspėjamumui. Tai istorija apie kurčnebylę mergaitę, kuri šalia to yra jautrios psichikos ir kurią tėvai atiduoda vienuolėms į vienuolyną, nes „na, kur mums daugiau kreiptis – tik į psichiatrinę..?“ Be to, tai tikrais faktais paremta istorija, kas tik prideda dar daugiau jautrumo bežiūrint ir įsijaučiant į juostos lyrinį aspektą.
Verdiktas: Būtina pasižiūrėti. Tie kas nori lengvo, bet ne banalaus. Kas nori jautrumo, bet ne ašarų pakalnės. Tiems kas galų gale tiki į gėrį ar jaučia pasaulį optimistine dvasia.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=yOBcLkZZeRo[/youtube]
Dievo kabinetai / Les bureaux de Dieu (2008)
Vos pradėjęs žiūrėti šią juostą nuliūdau, nes pamaniau, kad patekau į filmą, kuris skirtas išimtinai moterims. Vėliau dar labiau pradėjau rangytis krėsle, nes kuo toliau tuo labiau rodėsi, kad juosta yra šviečiančioji ir skirta paaugliškoms, burkuotis pradedančioms porelėms, kurios žada pradėti meilės žaidimų seancus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad laimei klydau. Tai istorija apie tai kaip slenka dienos ginekologinės klinikos konsultantėms, kurios netikėčiausių dialogų pagalba atskleidžia įmantrias dramas, šeimyninių santykių sudėtingumą, kreivų gyvenimo vingių neišvengiamumą ir t.t.
Verditkas: Žiūrėti tiems ar toms, kam yra aktualios gyvenimiškos situacijos; paprasti, komiški ir tuo pačių kartais dramiški dialogai. Bei tiems kurie tiesiog yra kantrūs nerūpestingumui, atsitiktinumo neišvengiamumui bei ilgų išpažinčių klausymams.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=y4LJg78WWuI[/youtube]
Dvikova / Duelle (1976)
Nurauta juosta. Tačiau tuo pačiu ir velniškai prikaustanti, nes tu turi galimybę pamatyti Paryžių 70-siais VISIŠKAI AUTENTIŠKAI. Tų metų atmosfera, pasitelkiant pagrindines mados tendencijas, eleganciją, rafinuotumą, bei puošnumą verčia kino juostą žiūrėti nelyginant kokį Wesso Andersono „Grand Budapešt viešbutį“ besigilinant į detales, foną, scenografiją, apšvietimą, kameros darbą ir t.t. ir pan. Pats kino filmo tipas yra mokslinė fantastika, kurią tiesą sakant sunku buvo suprasti net filmui pasibaigus. Pasakojama apie dvi deives iš kitos planetos, iš kurių viena bijo šešėlio, kita šviesos. Viena yra blondinė, kita tamsiaplaukė. Ir kurios bando iš mirtingųjų atgauti brangakmenį, kuris jas pavers nemirtingomis.
Verditkas: Būtina eiti kiekvienam hipsteriui, kurie mėgstą Tarkovskį ar šiaip palaiko stiliuką.
Metamorfozės / Métamorphoses (2014)
Šio filmo žanras yra komedija. Bet realiai tai yra it koks Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ siurrealistinis reflektas, kuriame nestinga nuogo ir gražaus kūno, daug jaunų aktorių, įmantrių filmo fabuos šuolių, bei šiaip puikaus kameros darbo. Jei „Dvikova“ yra nurauta juosta, tai šis filmas yra totalus nusivožimas.
Verdiktas: Eiti tiems kam siurrealizmas yra kraujo brolis arba maistas vietoj popcorno.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=uynanPCJ330[/youtube]
