Jason Köhnen (Bong-Ra, „TKDE“): „Kuomet kažką kuriu, stengiuosi atsijungti nuo supančios aplinkos ir jos įtakų, taip pasineriant į savo mažų paslapčių ir neatsakytų klausimų kupiną visatą.“

Šis vaikinas, vardu Jasonas, iki šio interviu man buvo visiška paslaptis ir netgi mistiška asmenybė. Mačiau jo fotosesiją, kur jis maudosi vonioje su moteriškais apdarais; skaičiau metalistų ypač teigiamus atsilipeimus apie jį forumuose (kas yra visiška kontroversija kaip elektroniniam atlikėjui); na ir galiausiai – skandinausi jo kuriamoje darkjazz muzikoje, kuri sukeldavo tuntus gūdžių minčių ir skandindavo ten kur slepiasi nauji pasauliai, stichijos. Viso to išdavoje tikėjausi pakalbinti kaip minimum nuo proto sveikai nušokusį veikėją, kuris filosofuos iki nukritimo, o jo mintį išeis suprasti tik iš trečio karto. Bet…

Jason Köhnen yra paprastas, taktiškas, konkretus ir labai skaidraus proto vaikinas, kurį būtu galima sukt tarp pirštų kaip dvi apdilusias tarybines kapeikas. Jokio patoso iš jo pusės, jokių bereikalingų apsimestinių tonų ar pseudo filosofijų. Kaip jis sake „viskas čia yra kur kas papraščiau nei jūs visi manote.“ Tad daugiau nebesukelinėdamas bereikalingų išankstinių nuostatų, tiesiog siūlau jums patiems unikalią galimybę susipažinti su šiuo iš Olandijos kilusiu pusiau jamaikiečiu,  jau beveik 2 dešimtmečius kuriantį stereotipus laužančią sunkiąją elektroninę muziką. Kuris nervinosi žiūrėdamas į tragišką Olandijos futbolo rinktinės žaidimą, kuris kuria muziką be jokių pašalinių elementų pagalbos, o tik pasitelkdamas savo vaizduotę; kuris iš vis nesiklauso jokios elektronikos šiuo metu, o užaugo headbangindamas, ir lieka true metalistu iki šiol. Bei fanu pačios įvairiausios geros muzikos.

Festivalio „Tundra“ melomanų, galima tikėtis, laukia iš ties heavy ir deep taškalynė. Ar bent jau jis tokią eklektiką man gale interviu pažadėjo. „Bus visko po truputį“ – sakė.

Sveikas. Paskutiniame laiške minėjai, kad pastaruoju metu buvai užimtas studijoje. Ką ten? Užmušinėji laiką?

Na, aš praktiškai visada esu studijoje, ar stengiuosi būt užimtas, kad nesėdėti tuščiai. Šiuo atveju darbavausi ties naujais gabalais būsimam splitui su hardcore prodiuseriu Geyser iš Prancūzijos. Studijoje dėliojom štrichus, vystėme įvairias idėjas, bandėm sumanymus ir t.t.

Bet tu juk ką tik išleidai naują albumą, tad ar nesinori pasiilsėt nuo kūrybinio darbo?

Pas mane visada taip. Taip, aš išleidau albumą, bet tai man tik suteikia laisvę, užsiimant kuo noriu ir taip kaip noriu. Be įtampos, atsipalaidavus.

Tavo naujausias albumas “Monolith” buvo įrašytas su MC. Taipogi jame yra keletas metalo gabalų. Tad šis darbas yra dviejų visiškai priešingų stilių monolitas. Kodėl pasirinkai būtent tokią koncepciją?

Visiems derėtų klausyti įvairią muziką…

Savo albumuose visada stengiuosi palaikyt kuo didesnę įvairovę; maišau kuo platesnį spektrą skirtingų stilių ar jų mutacijų. Visa tai ką mėgstu klausyti ir kuo domiuosi pats. Taip, šį albumą, bendrai paėmus, padariau iš dviejų dalių. Vienai jų pasikviečiau amerikiečių reperį Sole, kuris kažkada dirbo “Anticon” leible (o šis turi nemažą svorį undergroundinio hip-hopo scenoje). Patys Sole tekstai ir poezija turi svarų apokaliptinį prieskonį, kuris man visada buvo artimas ir sukelia žavesį. Tad pasikviesti jį bendrai sesijai buvo, galima sakyti, mano sena slapčia užmačia.

Gi antroje albumo dalyje stvėriau garsą už stambių ragų – tai ką visada dariau. Kaip galbūt žinai, mano muzikinės šaknys yra heavy metale, tad tai tiesiog buvo natūrali albumo tąsa.

Savo kuryboje tu naudoji beveik viską. Galima ten išgirst ir reggae, ir metalo, ir klasikos, ir jazzo, ir dar daug ko. Kaip tau pavyksta nepasiklysti tokioje įvairiaspalvėje garsų puokštėje ir tuo pačiu išlaikyti savo skambesį tokiu konceptualiu?

Net nežinau, tiesiog klausau daug skirtingos muzikos ir, manau, kad bet koks garsas pasiduoda įvairioms interpretacijoms ar muzikiniam miksui. Aš palaikau sunkų skambesį ir, manau, su juo labai dera daug netikėtų lengvų garsinių sąskambių. Ir šiaip man neegzistuoja kažkokie tai stiliai, ar rėmai. Esu aš ir tai kas man patinka, kas verda mano viduje.

Papasakok kaip gimė ir vystėsi ši vidinė asmenybė. Žinau, kad nuo pat jaunystės esi metalistas. Tad, kas yra tas žmogus, kuris kuria breakcore‘ą, klauso klasikos, nešioja dredus, mėgsta raggea muziką ir vaikystėje užmigdavo su Iron Maiden „Run to the Hills“?

Taip, nuo pat savo vaikystės, kiek save pamenum aš klausiau metalą – nuo kokių 7 metų, kuomet per radiją mašinoje netikėtai išgirdau grojant Maidenus ir tie garsai tada mane, neapsiplunksnavusį vaikėzą, stačiai išvertė iš koto! Tad ir pradėjau su „Iron Maidenais“, „Black Sabbath“ ir panašia klasika. Vėliau perėjau prie sunkesnių dalykų, t.y. death metalo, grindcore, blacko… Kai buvau kažkas septyniolikos metų, grojau keliose metalo / punk grupėse ir, kad būtų dar įdomiau – vis kitais instrumentais – gitara, mušamieji, bosas… Screamai su growlu prie mikrofono taipogi buvo ne išimtys. Tačiau apie 1992 metais staiga persimečiau iš metalo į breakbeat muziką. Tam ypač didelę įtaką padarė išleistas debiutinis „The Prodigy“ albumas, bei visa ta jungle banga Didžiojoje Britanijoje.

Kuomet grojau būgnais grindcore‘ą, man visada patikdavo išgaut kuo didesnį tempą ir intensyvumą. O įvairi elektroninė muzika, kaip techno ar kitos 4×4 atmainos man atrodė labai nuobodžios. Žodis „techno“ mums kaip metalheadams apskritai buvo kaip žiaurus keiksmas! Tačiau būtent ta breakbeat banga mane privertė dar kartą kiek kitaip pažvelgti į elektroninę muziką. Tie smarkūs elektroniniai ritmai padarydavo mane lygiai tokį patį laimingą kaip ir metalo muzikos skleidžiami garsai.

Tad nuo tada aš pradėjau lankytis muzikos prekių parduotuvėse ir pirkti ten įvairius jungle vinilus, kaip pavyzdžiui Ed Rush, Trace, Nico… Tada lygiai taip pat netikėtai atsirado darkstepas, kita tamsi muzika. Ir tuomet netikėtai suvokiau, kad elektroninė muzika yra lygiai tokia pat tamsi bei nuostabi kaip ir pats metalas! Be to, man buvo nusibodę groti grupėse, kuriose tekdavo eit į kompromisus, konfliktus ir panašius dalykus. Aš visada domėjausi įvairia muzika, tad Bong-Ra ir gimė iš to – noro visa tai lipdyti ir kombinuoti pačiam be jokių kitų pribrukamų nuomonių, taip kaip aš noriu ar esu sugalvojęs.

Žinant tavo kitus projektus, apie kuriuos dar pakalbėsim, norėčiau paklaust, kas tave labiausiai įtakojo, kaip tokią kontroversišką – brutalią ir tuo pačiu visiškai romantišką – asmenybę?

Aš niekad nežiūrėjau į save iš šono ir niekad neanalizuoju savęs. Esu koks esu, stengiuosi būt toks, kokiu noriu save matyti. Kol kas tai man kažkaip visiškai natūraliai pavyksta.

Skaičiau, kad tu praktiškai iš vis nesiklausai elektroninės muzikos. Tad iš kur tu gauni idėjų ar nuorodų kaip konstruot Bong-Ra gabalus? Juk dauguma kūrėjų seka naujausias tendencijas, užgimstančias naujas madas ir t.t.

Iš tiesų, elektroninės muzikos neklausiau gana senai… Šiuo metu mane labiausiai traukia prie bossanova tipo garsų, taip pat braziliška ethno muzika, įvairiausiais jazzas, kaip pavyzdžiui 70-tųjų afro-jazz. O kuomet reikia įkvėpimo sunkesniems garsams aš visada po ranka turiu savo senus gerus metalo įrašus.

Visos idėjos, nuorodos ir panašūs įkvėpimai yra grynai mano galvoje, vidinėje visatoje, kuri yra įtakojama masės dalykų. Tai gali būt ir kino filmų muzika, ir žmonės, ir supanti aplinka. Aš niekada nesiklausau muzikos su intencija, kad kažką iš kažko pasiskolint ar nukopijuot. Visada esu aš, mano kompiuteris ir visa tai kas yra mano galve. Kuomet kažką kuriu, stengiuosi atsijungti nuo supančios aplinkos, jos įtakų ir pasinert į savo mažąją paslapčių ir neatsakytų klausimų kupiną visatą.

Bong-Ra vardas susijęs su Egipto Dievais?

Nee… bongas tai juk pypkė žolei (šypsosi). Viskas čia daug papraščiau. Kai buvau jaunas – daug vartodavau. Kiekvieną vakarą žolė, jungle muzika… Be to, man visada patiko toks dark-jazz atlikėjas Sun Ra, kurį turbūt žinai? Ir kuomet iškilo pseudonimo problema, aš tiesiog sujungiau du savo mėgstamiausius dalykus; rūkymą, klausomą muziką ir… Bong-Ra gimė kaip matai labai paprastai.

Kaip tau sekėsi mokykloje?

Oi, nepatikėsi, bet aš buvau tikrai geras vaikas mokykloje! Tik labai tingėdavau daryti namų darbus. Visad sau sakydavau „kiek mokykloj prisimokau (bet sąžiningai!), tiek man turi pilnai pakakti“. Tad tokia buvo mano mokymosi koncepcija mokykloje – stropiai dirbti būnant joje, kad po to nereiktų turėt prievolę sėdėt po tris valandas kasdien prie to pačio apie ką buvo kalbama klasės metu. Po mokyklos tu turi užsiimti tuo kas tau patinka, tad aš varydavau žaist futbolo su chebra.

Tai diplomą tu turi?

Jo, turiu, vizualaus meno diplomą, kurį įgijau studijuodamas menus Universitete. Tačiau tai tik popierius, kurio realiai niekad ir nepanaudojau. Labai greit mane patraukė muzikos kūrimas ir diplomas nugulė po dulkėmis į stalčių.

Gyveni iš savo muzikos?

Taip, pastaruosius 7 ar 9 metus muzika yra mano darbas.

Super. Papasakok apie Bong-Ra kūrybinį procesą; kokius semplus naudoji, iš kur imi koncepcijas albumams ir ką išreiški šia savo destruktyvia muzika.

Kaip ir sakiau, aš neturiu kažkokios formulės ar panašiai, kuomet kuriu muziką. Pavyzdžiui kartais man užtenka pamatyt reklamą kokio nors filmo, kuriame mane užkabina kokia pavienė citata. Tuomet aš sėdu prie kompiuterio ir pradedu aplink tai dėlioti įvairiausius garsus. Tas pats ir su melodijomis, ritmais – kažką išgirsti, kažką pamatai ir pradedi lipdyti nuotrupas, mintis, idėjas ir jų beprotiškiausius derinius. Visada jei pajuntu – man nereikia kažkokių formulių – tiesiog užsidarau savyje ir bandau su daina perteikti klausytojui kokią nors istoriją. Ir tokia kūrybinė koncepcija, kurioje nėra vietos kažkokiems planams ar formulėms, veikia jau daugelį metų. Nežinau kaip kiti kuria, bet, manau, pas daugumą yra lygiai tas pats. Bent jau pas tuos, kurie kuria ne dėl išskaičiavimo.

Kas liečia semplus, tai tarkim metaliniams gabalams seniau naudodavau „Salyer“, „Morbid Angel“, bei kitų Thrash ar Death metalo grupių rifus. Tačiau pastaruoju metu įvairias gitaras stengiuosi sugeneruoti pats savo rankomis. „Monolith“ albumo „Crawlers“ gabale, balso semplą, atrodo paėmiau iš minėtų „Morbid Angel“, o visa kita įgrojau arba pats, arba atliko albumo įrašams į talką pasikviestas Dean Rodellis (grupės „Sins“ gitaristas).

Sakei, jog seniau tu grojai daugelyje grupių, įvairiausiais instrumentais. Bet staiga pradėjai solo projektą po Bong-Ra. Tad nusibodo būti grupės nariu?

Taip, tuo metu man įgriso dirbti su kitais žmonėmis, bet jokiu būdu ne dėl jų kažkokios kaltės, o grynai dėl to, kad man ir mano gausioms idėjoms reikėjo laisvės be jokių įsipareigojimų. Tad pamaniau, kad nebeverta vargti pačiam ir vargint visu tuo kitus. Mane ypač paviliojo ta asmeninė laisvė ir kontrolė kūryboje ties viskuo – nuo a iki z.

Bet kaip tada gimė net 7 žmonių banda pavadinimu „The Killimanjar Darkjazz Ensemble“? Subrendai ar nusibodo po laiko būt tik su pačiu savimi?

Na, kai pradėjau Bong-Ra, buvau 22 metų… „Killimanjaro“ yra visiška priešingybė tam, ką darau su Bong-Ra. Kaip ir sakei, tai 7 žmonių ansamblis, kurie yra profesionalūs muzikantai. Kaip jau susidarei įspūdį, aš mėgstu maišyti daugybę įvairių muzikos stilių kuomet kuriu sunkų Bong-Ra skambesį. Gi „TKDE“, tai – kita mano pusė, kuri, kaip daugelis ją vadina yra romantiška ar kaip, kad galima išgirst – atmosferiška ir melancholiška. Bong-Ra yra savotiškas rock‘n‘rollas, iškrova, o „TKDE“ – netgi meditacija, ėjimas į save. Tai didelis kolektyvas žmonių, kuriame cirkuliuoja begalės idėjų, nuotaikų ir kūrybinių sprendimų, tad ši patirtis turi išties didelį žavesį, ir visu tuo mes iki šiol mėgaujamės. Tai tik dar vienas būdas kaip išreikšti save muzikaliai, dėl to aš su Gideon Kiers ir pradėjome šį projektą prieš 10 metų.

Supažindink Bong-Ra fanus, kurie galbūt mažai girdėjo apie tavo atmosferinius dark-jazz projektus. Kalbu apie jau kiek paliestą „Killimajaro Darkjazz Ensemble“ bei „The Mount Fuji Darkjazz Ensemble“.

“Killimanjaro” prasidėjo nuo to, kad mes buvome paprašyti sukurti garso takelį nebyliam siaubo filmui. Viskam pasibaigus, mus taip pakerėjo ta patirtis ir rezultatas, ko pasėkoje nusprendėme tęsti “TKDE” projektą kaip audiovizualinį gilios atmosferos ir pasamonės klodus atveriantį garsų tvarinį. Tad aš ir Gideon pasiūleme prisijungti prie “KTDE” dar keliems žmonės ir tai, manau, tikrai labai sėkmingai tęsiasi iki šiol.

Gi, “The Mount Fuji Darkjazz Ensemble” nuo apkalbėto projekto skiriasi tuo, kad mes niekad nekonstruojam konceptualių įrašų, o viskas yra paremta 100 procentine, visiškai nesumeluota psycho-aktyvia improvizacija. Įrašuose jūs girdite tai kas mums gaunasi realiu laiku. Be didesnių iš ankstinių scenarijų, ar studijinių korekcijų garse.

Su „TKDE“ jūs nedaug koncertuojate. Kodėl? Ar yra galimybė jus kada pamatyt Lietuvoje?

Na, visi grupės nariai be šio projekto, turi ir kitų pagrindinių užsiėmimų. Šis projektas daugumai yra daugiau profesionalus hobis, labiau kaip išraiška. Ir dėl to mes turuojame tik griežtai apibrėžtus periodus kelis kart metuose. Kas dėl Lietuvos, tai žinoma. Kaip dėl kitametės „Tundros“? (šypsosi)

…arba mes dar turim žiauriai gražią bažnyčią naudojamą koncertams!

Bažnyčios variantas skamba iš ties viliojančiai!

Kas tau yra muzika? Gyvenimo tikslas, emocinė iškrova, žinutė klausytojui ar vaistas nuo skausmo?

Manau, absoliučiai viskas kas liečia emocijas ir jausmus. Kai tu liūdnas – klausai muzikos, kuri tave pakylėtų. Kai dabartis netenkina, klausai tos muzikos, kuri tau padėtų prisiminti kažką gero iš praeities ar tiesiog priverstų pozityviai žvelgt į ateitį. Muzika, manau, daugiausia rišasi su emocijomis, o emocijos – su jausmais.

Kokią žinutę siunti su savo kūryba?

Jokios. Muzika man tėra išraiška, savęs realizavimas, dėka jos nesėdžiu dykas, užsisklendęs savo vidinėse bėdose. Be to, visada turiu ką veikti (kas yra smagiausia dalis). Tarkim naujausias albumas „Monolith“ išreiškia mano susirūpinimą nūdiena, kurią regiu kaip pre-apokaliptinę. Bet aš juo nesiunčiu kažkokios specifinės žinutės, nes, manau, kad muzika turi būti laisva tiek interpretacijoms, tiek suvokimui. Tiesiog, nesijaučiu tokiu, kuris turėtų kažką mokyti ar kažkam kažką agituoti. Muzika, pagal mane, tai laisvė jausmams.

Su kuo tu geriau sutari; Dievu ar velniu?

Gal su neivienu iš jų? Manau, kad jie yra fikciniai kūriniai. Abu yra sukurti žmonių, tam kad palaikyti kontrolę, kuri tarp žmonių sėtų baimę. Manau, būtų nuostabu, jei nors pusę žmonių būtų apsišvietę, tada jie suvoktų, kad Biblija, Koranas ar kitos šventos knygos tėra pramanai, išgalvotos istorijos. Man iš ties pasidaro liūdna, kai pamatau kiek žmonių gyvena baimėje, galvodami apie Dievą kaip despotą, kuris teisia ar kažkada nuteis, kuomet mes mirsim. Visos religijos, manau, nebūtų atsiradusios, jei žmonės seniau būtų buvę bent kiek labiau susipažinę su mokslu. O jos iš to ir kilo, t.y. iš baimės ir nežinios.

O kas tuomet palaiko tavo sąžinę harmonijoje, jei nesi religingas ir nejauti baimių?

Išsilavinimas, manau! Bei mano tėvai, tai kaip jie mane išauklėjo.

Oba, kaip cool ir kaip paprasta!

Jo! Bet rimtas, jei tik bent didesnė dalis žmonijos gautų gerą išsilavinimą ir tėvus, kurie parodytų, kas yra gera ir kas yra bloga… Tuomet ir žinotų visi kas yra moralė, etika ar pagarba. Bei paprastas suvokimas, kad reikia būti kitam geram, koks esi pats sau – tuomet bet kokia religija taptų absoliučiai beverte! Knygos ir jų skaitymas ar kitaip tariant švietimas ir žinios – štai kur slypi galia ir gėris, o ne religijose.

Grupės „Chicago“ baladė „If You Leave Me Now“ yra tavo viena mėgstamiausių dainų. Tad aš neturiu išeities kaip tik užduot sekantį klausimą: šią dieną, t.y. birželio 25, lygiai prieš tris metus mirė pop muzikos karalius Maiklas Džeksonas. Verkei tada?

Bliamba, man patinka Maiklo Džeksono muzika, ypač ta senoji, kurią jis darė kai buvo jaunas ar vaikas su „Jackson 5“! „Thriller“ albumas apskritai yra visiška klasika ir jei jau kalbame apie Dievą, tai Maiklas ko gero yra vienintelis, kuriuo aš… na, bent jau tikėjau. Kaip jau sakiau, mėgstu įvairiausią muziką ir žmonėms dažnai atrodo labai keista, kad čiuvas, kuris kuria sunkią ar tamsią brutalūchą štai mėgsta paklausyti „Chicago“ ar netgi Jacksono. Nes tose sferose juk tiek yra gerų dalykų… Tereikia tiesiog kartais atmerkti akis ir nebūt užsidarius vienam rėme.

Kuomet susirašinėjom e-mailais, minėjai, kad intensyviai žiūri futbolą šiuo metu dėl visiems žinomų priežaščių, tad klausimas vėlgi neišvengiamas: kas atsitiko su ta jūsų Olandijos rinktine? Kodėl jie taip šūdinai (pa)varė Euro 2012?

Jo, čia taip bent nusivylimas… Žmonės buvo sudėję daug vilčių į šį čempionatą. Na, kaip ir visada bendrai. Visi Olandijoje; pradedant futbolo ekspertais, baigiant spauda tik apie tai dabar ir kalba, bei bando rasti priežastis. Bent aš kai dabar pažiūriu į tuos 3 mačus, tai matau bendrą slogų vaizdą kur 11 žaidėjų žaidžia atskirai, be absoliučiai jokios taktikos, susižaidimo, koncentracijos ar susiklausymo. Ir tada mes pamatėm, kad užkulisiuose, kurie neturi nieko bendra su futbolu, vyksta tiek daug negerų dalykų… Tarkim nemokėjimas susitvarkyti su asmeniniu ego, nesusikoncentravimas ties tuo kas vyksta aikštėje, savo nuomonės kitam brukimas ir t.t. ir pan. Visa tai mes pamatėme po laiko.

Bet pala, nemanau, kad jūsų komoda tuo yra kažkuo unikali? Juk absoliučiai pas visus yra tos pačios problemos.

Jo! Bet viskas, manau, prasidėjo tada kai mes prieš du metus Pasaulio Čempionate pasiekėme finalą… Iš kart po jo visi pasirašė milžiniškus kontraktus, perėjo į galingas ir turtingas komandas. Aname čempe mes darėme viską vienas dėl kito, kaip ir priklauso komandai. Bet po jo – viskas pasikeitė. Prasidėjo tokios dainelės kaip tipo „ai, nebėgsiu kovot dėl šio kreivo paso, tegu kas kitas už mane traukia jį iš užribio.“

Ir vietoj to, kad jie žaistų kaip komanda, tai visi vienas su kitu pešėsi. Tarkim kova tarp Hentelaaro ir van Persie, ar aikštės viduryje pešės von Bommelis ir von der Vaartas. Ir tuomet kai buvo pralaimėtas mačas prieš Danus, kurį iš esmės turėjome paimt be vargų, tada ir pradėjo kilt į viršų visas purvas. Per nuolat augančią įtampą ir įsipareigojimus tiek prieš fanus, tiek visą tautą.

Bet, man atrodo čia toks jau mūsų komandos mentalitetas… Tos pačios bėdos buvo ir po 1990-tų metų laimėto Euro Čempionato. Tada visi žaidėjai perėjo į turtingus klubus ir staiga – suvešėjo kaip Povai… Tada – automatinis fiasko Pasaulio Čempionate po dveijų metų ir štai dabar – vėl ta pati istorija! Tad visa tai, manau, tiesiog slypi Olandų mentalitete, kad mes per anksti pasikeliam, ir per anksti užsikabiname medalius.

Bet tu juk ne toks, ane? Neatrodai pasikėlęs?

Nee… Aš juk pusiau Jamaikietis. Mano motina yra iš Jamaikos, tad Olandiškas mentalitetas manęs nesuvalgė 100 procentų, o tik 50/50. (krizena)

OK, pasitraukė Olandai, liko 4 komandos. Už ką tu?

Tiesa sakant man dabar jau visiškai neaktualu ir neįdomu kas laimės. Na, aš žiūriu toliau visus mačus, bet jei Olandija daugiau nebežaidžia, tai kitų pergalės man nėra svarbios ir simpatijų kažkokiai kita komandai aš nejaučiu.

Pabaigai klausimas tradicinis: kokio pasirodymo mums laukt iš tavęs Tundroj? Labiau metal, labiau d’n’b tipo ar labiau dubstep?

Bus miksas, manau. Tiek drum and basso, tiek metalo. O ką, pas jus mėgsta metalą labai?

Joo… Mes net į Euroviziją kažkada metalistą pasiuntėm. Metalas pas mus panašiai kaip pas skandinavus.

Mhm… Turėsiu tai omenyje! Bei viliuosi, kad bus geras oras. Kaip ten pas jus dabar?

Ai, neprognozuojama. Užvakar lijo, vakar buvo šiek tiek saulės, o šiandien tai apsiniaukę, tai protarpiais išlenda vienas kitas spindulys paerzinti.

Ką gi, tikiuosi su oru bus viskas OK bent per Tundrą. Tad iki susitikimo!

Uhu!

***

BLITZas:

1. Death ar black metalas? – Death.
2. Baltas rūkas ar tamsus horizontas? – Rūkas.
3. Šokti ar klausyti? – Klausyti.
4. Pogo ar moonwalkas? – Pogo.
5. Badass ar žudikas? – Badass.
6. Kinija ar Amerika? – Kinija.
7. Google ar facebookas? – Google.
8. Slidinėjimas ar plaukiojimas? – Plaukiojimas.
9. Robbenas ar van Persie’is? – Vienareikšmiškai nei vienas.
10. „Tundra“ ar „Glastonbury“? – Artėjančiai savaitei – „Tundra“, o po to – pagal grafiką.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *