Juozas Erlickas „Žemaitės Dramos Teatre“, Telšiuose: kada „ne visi namie“

Pastarąjį pusmetį eidamas į renginius vadovaujuosi tokiu principu – eik ten kur prieš tai nebuvai. Žinoma taip buvo per Kultūrnamio 3 metų gyvavimą ne kartą ir ne tris. Kaip kad lankyti Baskovo, Kirkorovo koncertai. Tada netikėtai sužavėję „Baltasis Kiras“ ir „IVTKYGYG“. Tačiau ši tendencija kaip niekad įgavo pagreitį pastaruoju metu ir visiškai patenkina lūkesčius, pranokdama tuos, kada einu į koncertą jau matytos grupės ar atlikėjo. Nerealiai patiko „Neteisėtai padaryti“ Brodvėjuje. Vieni geriausių 2014 metais Spalio mėnesį buvo atrasti Olandai „Rubatong“ ir lietuvis maestro Viačeslavas Ganelinas. Tada Rolando Kazlo ir Pakeleivių visiškas nusirovimas, kol galiausiai…

Juozas Erlickas. Lietuviškosios literatūros, poezijos, prozos, satyrikos bei kitos mentalinės mankštos Gyvasis Klasikas. Bet kas jis, REALIAI, ko gero ne vienas susimastote dabar, yra toks? Nes jums, taip pat kaip ir man, manau, ši asmenybė yra tarytum kažkokia mistika. Skaitydavau jo „satyrnius šotus“ pirmąjame, dar anais laikais, popieriniame „Lietuvos Ryto“ laikraščio pirmąjame puslapyje. Žinojau, kad, amžiną atilsį, mano klasiokas Modestas Vaišnoras (plačiau žinomas dėl išjuoktos Pareigytės „Humoro Klube“) dėl jo itin svaigo. Bet daugiau – tiesiog mistika.

erlickas-22

Taigi jis yra rašytojas. Rašo jis eilėraščius, humoreskas, pjeses. Pirmąją humoreskų knygą „Kodėl?“ išleido 1979 metais, o jo kūrybos stiliaus savybė yra tokia jog jo kūrinių tragikomiška nuotaika kuriama klasikinės lietuvių literatūros metaforas vartojant tiesiogine prasme, o buities vaizdus simboliškai. Pas jį gyvenimas pokomunistinėje Lietuvoje apibūdinamas antiironiškai. Jo raštuose gausu dialogų, istorinių, kultūrinių asociacijų, lietuvių rašytojus stilizuojančių ir parodijuojančių citatų. Itin ryški pas jį yra absurdo poetika. Jo kūriniai yra išversti į rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų kalbas.

Be Gyvojo Klasiko ant scenos dar buvo du žmonės – tai smuikininkas ir klavišininkas, kuris grodavo fortepijonu ir sintezatoriumi (tai atskirai, tai, kas dažniausiai – abu vienu metu). Erlickas turėjo kėdę, mikrofoną ir staliuką ant kurio buvo padėta knyga. Pasirodymo esmė bei koncepcija ir buvo ta knyga, t.y. jis kalbėjo apie taip vadinamą „Raudonąją Knygą“ ir per tas beveik tris valandas trukusį ŠOU pasakojo, ir apdainavo ką į ją privalu įrašyti, bei ką išbraukti. Momentais jis palinkdavo prie tos knygos ant staliuko, bet susidarė įspūdis, kad ji yra veikiau dekoracija, o viską ką jis porina ar gieda – trata automatiškai Kalašnikovu iš jo kaip reikiant Dievulio trenktelėtos makaulės.

Su kolega, tiesą sakant, neištvėrėme viso pasirodymo. Taip, tai patirtis, kuri įstrigs kone visam dešimtmečiui, bet nežinau ar pateks į kultiškiausių koncertų suvestinę 2015-tų metų gale. Labai sunkus koncertas, po kurio galima sakyti griuvau lovon vos grįžęs ir užmigau per daug feisbuko like‘ų nelaukdamas. Kodėl klausiate? Juk humoras, kuris yra juodas, satyra išpuoštas, bei super taiklus yra velniškai smagus dalykas? Patikėkit manimi – kol nebuvot Maestro ir Gyvojo Klasiko Juozo Erlicko šou jūs apie humorą nežinote iš vis nieko.

erlickas-34

Buvo ir tokių momentų kai per „eilinį“ bajerį buvo tiesiog liūdna dėl jo žiauraus taiklumo. Per kitą – kas be ko imdavai kvatotis susiėmęs už pilvo. Tačiau kai ta asociacijų grandinės pinama ir apvertimais bei kontaminacija paremta tragikomiška satyra ėjo ištisas dvi su puse valandos – smegenys tiesiog užvirė nuo tos gigabaitinės informacijos ir tiesiog nebeatlaikė tiek man, tiek kolegai. Ir ne dėl to, kad nepatiko, o priešingai. Buvo velniškai taiklu, smagus, bei gerai ir į protą smeigiančiai. Tačiau, kad bent per dainas dainuojamas būtų galima pailsėti… O čia dar vienas juodasis vinis į mentalinės sveikatos karstą – vestuvinio Šansono muzikos tonacijų muzika su anaLoginiais tekstais. Rojalis, sintezatorius, čigoniški romansai, minėtas šansonas, vestuvės ir pragariško didumo kandi informacija pumpuojama per barrel of a gun asociacijų grandinę tiesiai į smilkinius. Anything, but that, kaip pasakytų nelietuviai. Neištveriama jautriai sielai.

Pasirodymo metu kilo minčių pasikviesti Juozą bokalui alaus į „Teatro Kavinę“ ir paimt interviu. Kad ir be pasiruoštų klausimų, nes jų čia ir nereiktų, nes jie gimę, ko gero, būtų natūraliai. Tačiau pasilikau tai kitam kartui. Tikiuosi ir, manau, kad supratote kas yra Erlickas ir kas tai buvo per koncertas. Rekomenduoju? Be abejo. Kada? Šį sekmadienį, 16:00. Kur? Vilniuje, Mažąjame Vilniaus Dramos Teatre. Kaip eiti? Kad ir su treningais, nes paitkėkit, pasportuosite koncerte labiau nei šauktinių kariuomenėje už Tėvynę. Kodėl? Nes nieko panašaus dar nebūsite prieš tai matę. Ar patiks? (ne)abejoju.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *