Jurga “Breaking the Line”: be pataikavimų, laužant rėmus

Pirmą kartą klausau tokį Jurgos albumą, kuris palieka nevienpusį jausmą. Iš pradžių (na, standartiškai) jis man suveikė pirmo įspūdžio efektu, t.y. wow, šedevras. Melodijos nebanalios, tekstai (opti)mistiški, Leono Somovo prodiusavimas – aukštumoj, na ir nepamiškime maestro Petro Geniušo, su kuriuo Jurga atliko duetu įsimintiną baladę pristatomajame koncerte Lofte. Prieš tai interviu Jurga minėjo, kad albumas visiškai nebus orientuotas į Lietuvišką skonį, o ju užmojai – kur kas platesni. Na, ir kas, kad ta spyruokliuojanti MTV statuletka kažkada buvo laimėta.

Ypač tas lindimas į užsenską targetą jaučiasi dainoje “Hey, Joe”, kuri man primena ar tai “Bat For Lashes” ar tai “Ladytron” ar tai dar ten ką. Na, grynai pasiskolinta tematika iš hipsteriškų projektų. Kas gal ir nėra blogai, nes madingam juk reikia būti, bet stipriausiu kūriniu šio darbo albume tikrai nerinkčiau. Apie manuosius favoritus klausiate? Na, šian visą dieną klausiau albumą darbe, ir dabar suku. Ir, tiesa sakant, nerandu tos dainos kuri būtų ta a la “Nebijok”, a la “Instrukcija”, a la “Rykliai ir vilkolakiai”. Šis albumas – ne hitais nusagstytas, bet nepaisant vakarietiškų kopijavimų, kaip lietuvai – alsuoja inovatoriškumu , nepataikavimu gerbėjams, ieškojimo detalėse.

Ką reikia išskirt ir už ką padėkot, tai kad Jurga ne ta atlikėja, kuri pasigavo laimės arkliuką ir ant jo joja. Jokių subinlaižiavimų ar žaidimo oro balionais. Jinai – true čiuvakas. Ir tai tikrai smagu, nes nors albumas nekabina taip kaip praeitieji, bet jį norom nenorom klausai. Kaip kokį narkotiką. Veikia raminančiai. Kaip žinia albumas ypatingas tuo, kad yra visokeriopai persmelktas kinematografija. Kuriant į plaučius buvo įkvėpti tokie kino šedevrai kaip siurealistinis “Inception”, tusovnas “It’s All Gone Pete Tong”, apokaliptinis “Deadman” ar, kad ir Larso “Melancholia”, kurią man teko garbė stebėt ant pufiko renginyje “Kinas po žvaigždėmis”. Nepatiko filmas.

Prie albumo be minėtų virtuozų plušo pusė orkestro. Visų pirma visos dainos, išskyrus vieną – gryn Jurgutės. Prodiusavimas analogiškas – be vienos dainos visos – super LT talento, pozytivios vibracijos čiuvako Leon Somov. Mušamuosius sukalė žvaira skiautere ir gintariniais auskarais pasipuošęs Joshas Mcclungas ir vieną gabalą Mantas Augustinaitis, na o visokie masteringai įdomūs tik profams. Kompaktas apipavidalintas labai stiliova juodai balta Leono somovo fotografuota nuotrauka, kuriame Jurga – stambiu planu. Ak, man tokią nuotaką..!

Apibendrinant galima pasakyt paprastai: stiprus, išjaustas ir iščiustintas iki paskutinės detalės albumas. “Į albumą sudėjau viską kas geriausias” – sakė kažkuriam interviu Leonas Somovas. Tas jaučiasi, ties tuo lenkiame galvą. Ir nors albumas nestveria už širdies kaip prieš tai buvę, bet džiugina savo noru pateikti klausytojui ne dar vieną šabloną, o aprodyt vietas, kuriose mes dar nesame pabuvoję. Tiek kinematografine prasme, tiek muzikalia, tiek nuotaikos. Manau, su laiku šis darbas įsirašys į vertingiasių kolekciją, nes jis pasmerktas būt kaip tas vynas – su laiku darysis tik brandesnis, geresnis ir sodresnis.

Gurmanams. Melomanams irgi.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą