Jurga Šeduikytė Valdovų Rūmuose: kada balsas yra angelo su juoda suknele ir jis šildo sielas

Taigi tarpušventyje lankiausi mielo, gražaus ir trapaus žmogučio, vardu Jurga koncerte. Nepavyko sudalyvauti jos albumo „Giliai vandeny“ pristatymo šou, į kitus irgi likimo nebuvau nublokštas ir kadangi Jurgą paskutinį sykį regėjau kažkada praeitamet – itin stipriai jos pasiilgau. O ir be to, lyg tarp kitko – koncertas vyko ne bet kur, o pačiuose Valdovų Rūmuose. Tai buvo mano pirmasis ir kol kas vienintelis vizitas juose, tad be gyvo garso pasirodymo – dar ir nemokama ekskursija buvo apturėta. Tačiau grįžkime prie temos.

Koncertą Jurgučiukas pradėjo trimis dainomis (atrodo) ant pakylos būdama viena su fortepijonu. Salė sklidinai užpildyta, ant scenos prisagstyta krūva amperinių lempų, pro langus regėti naktiniais atšvaitas nuspalvotas Valdovų Rūmų vidinis kiemas, o lubas ir sienas įvairiausiomis spalvomis dažė, hipnotizuoti verčiantys, voratinkliais besirangantys šviesų vijokliai. Pajautėt daugmaž atmosferą? Taip, – betarpiška, šiek tiek iškilminga, santūri savo rimtimi, kas be ko fatališkumu alsuojanti, o jei dadėčiau, kad buvo jauku – viską kaip mat subanalinčiau.

15875449_1211452452283797_1464339076299016863_o

Netrukus prie Jurgos prisijungė jaunas vaikinukas su bosine gitara. Dar vėliau, irgi jaunas, bet su barzda vardu Artiomas, kuris ne tik rūpinosi elektrine pasirodymo puse, bet jam dar ir yra patikėta prodiusuoti būsimą atlikėjos ilgagrojį. Kuris, jūsų žiniai – jau pavasarį. Kalbėdama apie Artiomą, Jurga užsiminė, kad su juo labai malonu dirbti ir, kad jis privertė ją pažvelgti į senas dainas visiškai nauju kampu. Ir pasak jos, tas naujas kampas – skamba neįsivaizduojamai gerai. Ir, tikrai, kad sakė tiesą – per bisą atliktas gabalas „Nebijok“ – netikėtai sukėlė man mažą katarsėlį. O kai nuzulinta daina priverčia sielą pereiti į išgyvenimo būsenas – tai jau rimtas pareiškimas.

Palaipsniui koncertas iš itin santūraus, peraugo į šiek tiek valiūkišką. To priežastis – be abejo, kad pati Jurga! Ji nesibodėdama pasiėmusi mikrofoną, nulipusi nuo scenos dainavo vaikščiodama po visą salę tarp publikos, šokdino dar be visko vaikiukus, o prakalbose sakė, kad „na, eina sau, bet kaip čia faina, miela, jauku, galėčiau, turbūt ir gyventi Valdovų Rūmuose.“ Dar ji porino apie sapnus, kad ji bijodavo užmigti vaikystėje ir klausinėdavo tėvų, kas atsitinka, kai užmiegama. Žodžiu, labai fainas derinys kada miksuojami tokie koncerto atmosferos ingridientai, kaip „iškilmingumas“ ir „žaismingumas“.

15896310_1211450622283980_3581113819410622174_o

Bet (kaip Šustauskas sako) Dėve, Dėve, koks Jurgos balsas! Tai buvo esminis pasirodymo instrumentas, akcentas, širdžių tūzas. Ji drąsiai, manau, galėtų atstovėti koncertą be absoliučiai jokių akompanimentų. Na, ar bent fortepijonas ir sočiai. Ne veltui iki šiol aš atsimenu, kaip ji sugiedojo „Llorando“ kažkuriam koncerte… Ir šiaip, susidaro įspūdis, kad balsas jos tik geryn ir geryn.

Po koncerto dar buvo nueita pasižvalgyti ir prie Vilniaus miesto Kalėdinės eglės – irgi pirmas ir paskutinis vizitas. Žodžiu, zuikių medžioklė vienu šūviu buvo šis vyksmas, kuris ypatingai nudažė manąjį tarpušventį. Dabar belieka laukti naujojo Jurgos albumo ir laukti su nekantrumu, nes tos atliktos naujos dainos koncerte skambėjo iš ties įtaigiai.

Ačiū, Jurga, už spragsinčią, šilta ugnele, magiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *