KARKLĖ 2015: dar kartą įrodyta – geriausias pop festivalis Lietuvoje po atviru dangumi

Tingiu išsiplėst apie tai kaip kas buvo pačiame šauniausiame POP festivalyje po atviru dangumi Karklė, kuriame buvo apstu saulės, meilės, šypsenų ir daug daug malalietkų. Esu šio festo fanas dar nuo 2012-tųjų, kada pirmą kartą jame teko lankytis. Praeitamečiame „Woodstock edition“ ačiū Dievui nedalyvavau, o šį kart viskas vyko daugiau nei sklandžiai. Ir, kaip minėjau, nenoriu išsiplėsti, paminėsiu kelias organizacines detales ir iš kart tada stversiu muzikos temą, kuri, kaip nebūtų keista buvo iš ties turtinga.

Į Karklę vykome su mašina pačiame jos piko metu. Atvykom apie šeštą valandą ir ką jūs manote? Vietoje numatytos bent jau kilometrinės eilės, su ilgu nervų tampymu – prisiparkavom automobilį gal per 5 minutes. Nerealus organizacinis stebuklas. Palapinių miestelis iš pušyno perkeltas į laukus ir ko gero tatai yra teisinga. Bet kadangi Kultūrnamio ten nebuvo nakvota (buvo išsigąsta šaltos nakties ir prakaituoto ryto), tai nuo platesnių komentarų susilaikysiu. Tiesa, laukai gal ir ne pats jaukiausias sprendimas palapinėms, bet užtai logistiškai labai patikimas (ypač kai erdvė bazuojasi šalia parkingo).

11885744_869973889764990_2368682447139075050_o

Labai keista buvo lankytis taip vadiname „LiveMusic.lt Stage“, kuris buvo pribazuotas prie pat „Main Stage“, o jo vienas iš dviejų įėjimų buvo visiškai atviras garsui aidinčiam nuo pagrindinės scenos. Tad tame angare vyravo totali kakofonija. Praeinant gal vos du kartus galima buvo pamatyt užpildytą šią palapinė, o bendrai paėmus – visuomet ten šokdavo vos keli šokėjėliai, nors muzika skambėdavo – iš ties gera. Gyva.

Pasijutau su kolega šiame festivalyje senas. Visgi, pamačiau, kad paaugau, nes aplink šmirinėjo vien studentės ir studentai. Kai palyginimui koks „Kilkim Žaibu“ ar Rugpjūčio paskutinį savaitgalį vyksiantis „Mėnuo Juodaragis“ pas save sutraukia šeimas su gana augalotomis atžalomis (supraskite, tėveliai, nėra netyčiukų užklupti aštuoniolikmečiai, o perkopę 40 ar 50 metų). Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad šio festo nekamuoja „Tundros“ ar liūdnai pagarsėjusių „Sūpynių“ sindromas, kuriuose laimė atrandama su stimuliuojančiais narkotikais. Kaip kad prieš tris metus rašiau, taip ir dabar pasikartoju – NET rūkomos žolės kvapo neužuodžiau visos fiestos metu.

11856481_869973439765035_1490022335996000547_o

Aplodismentai:

  1. Marijonas Mikutavičius buvo seksas. Žadėjo ir nepavedė. Visiškai netikėtai mane nokautavo nuo pirmo gabalo, o kai užgrojo iki kaulų smegenų banali „Trys milijonai“ daina, net nepajaučiau, kad I believe I can fly. Publika ant tiek šėlo, jog momentais rodėsi, kad nebetyli ne tik sirgaliai, bet ir sveikuoliai, negeriantys alaus, tačiau šokinėjantys su visais kartu kuo aukščiau. Taip, Marijonas, buvo festo vinis – drąsiai tą sakau ir net pats tuo stebiuosi – patikėkit manimi. Trūko tik „Ar prisimeni tu mus“, bet tvyrojusi energija tiesiog įsiurbė ir išspjovė kažkur į žvaigždėtą dangų.
  2. ba. yra numeris du. Pirmą kartą klausiau jį per Liverpool gimtadienį. Įsiminė jis man kaip pestpankis, kuris mėto nugertus alaus butelius į žmonės ir vietoje žodžių priedainiuose naudoja daug raidžių „OOooOOoo“. Ir dar tas Vilniaus elito hype‘as… Iš principo kurį laiką nuo viso to atokiai laikiausi, bet štai vieną dieną paklausiau „Rasti / Pasiklysti“ albumą ir pamačiau, kad vaikis iš ties varo užtikrintai. Mamontovas Feisbuke teisingai sakė – šamanizmas. Netgi ir, manau, „Coilai“ tai pakrikštytų „magick“ žodeliu. Tad labai geras performancas. O publika priedainius ne tik tuos kur vien „OOoooOOoO“ dainavo kaip himnus kartu, bet ir visus žodinius. Tik niekaip nesuprantu kodėl jie groja dviese, o kiti instrumentai eina kaip fonograma? Čia reiktų nepatingėti pamokėti aptarnaujančiam muzikiniam personalui.
  3. Be abejo Alina Orlova yra numeris trys. Gražu. Vienintelis žodis. Kai ji išleido albumą „Mutabor“ aš ją regėjau kaip kokius „Pink Floyd“ – koncertai su įstabiomis vizualizacijomis, šviesų rimtais sprendimais, kosminėmis scenografinėmis (užuo)laidomis. Man ta muzika, kausant per ausinuką traukinyje, skambėjo tiesiog didingai, magiškai, intymiai intravertiškai. Trečias albumas pasirodė silpnesnis, bet vis tiek turi savo krūvį. Na, ir let it be, kad ji toliau varo per koncus intravertiškai. Jos toks pasirinkimas, toks kelias. Ir ko gero teisingas.
  4. Ketvirti eina Leon Somov ir linksmai pagarsėjusi Jazzu… Po gal 3 metų pertraukos vėl mėgavausi šio dueto / grupės pasirodymu. Nes jis buvo gyvus, eklektiškas, nuotaikiškai selektyvus ir dar panašiai visoks kitoks. Justės charizma ir fatališkos red lūpos automatiškai paperka, o gabalas „Juokas“ neleido užmigti „dainų apie meilė maratone“ – kaip sakė Pati Karalienė Jazzu. Sakau, patiko dėl to, kad pasirodymas buvo ir linksmas, ir guvus, ir flirtiškas, ir saldus kai reikia.
  5. Rudimental! Nebloga polka buvo per juos skelta. Drum and Bass su visu ORKESTRU! Instrumentų belekiek, vokalistų ir dar tiek pat MC reperių. O ir geros nuotaikos keletas tonų. Negalėjo nepapirkti jų šou net to, kuris nežinojo ar nei trupučio neklausė jų kūrybos. Vienas iš tokių buvau aš.

11898617_870784726350573_3612187708824520038_n

Nusivylimai:

  1. Tiga. Grojo kažkokį progresyvą, nuo kurio norėjosi miegoti. Net Kastis Torrau ar žymusis Ignas i.v. žymiai įdomiau groja, jei apie progresyvą kalbam ir į tokios muzikos diskotekas gyvename neinam.
  2. Jurga Šeduikytė. Nesukūrė magijos. Labai laukiau jos pasirodymo, bet kai ji giedojo anei publika buvo vieningai užburta (visi arba bludijo iš vieno krašto kitan arba šnekučiavosi), anei mane sužavėjo. Viskas profesionalu, viskas gražu, bendravimas gyvas, bet… Kažko trūko.
  3. Gus Gus. Neblogai, bet ir ne itin gerai. Maivėsi, maivėsi tas vokalistas kaip visada, bet neprisimaivė iki galo, kad užkabintų. Vokalistė – pora centnerių riebalų priaugus ir dabar labiau panaši į melžėją, nei į pop grupės vokalistę. Gi barzdoto blekerio President Bongo pasirodyme užticharinti – nepavyko. Ir plius mano jų mėgstamiausio gabalo „Add this song to your heart“ nepagrojo… Žodžiu, minusas prie minuso!

gus

Tad reziumuojant, galima teigti, kad Karklė yra užtikrintai numeris vienas POP muzikos festivalis Lietuvoje. Jo minusas – labai jauna liaudis. Pliusai – na patys skaitėt straipsnį – visus suvardinau ir nieko nebrokyjau. Ar vyksiu kitamet? Reiks žiūrėt kokie bus headlineriai. Nes visgi šiek tiek koją kiša ir tai, kad feste n kartų groja tie patys lietuviai (kaip G&G Sindikatas, Mantas etc.). Norėtūsi didesnės įvairovės. Na ir aišku jauna liaudis veikia kiek atbaidančiai. Na, bet bent gerai, kad jaunuoliai susirenkantys yra tvarkingi ir niekad iš jų neišgirsi sparnuotos frazės „gal turi parūkyt?“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *