Kultiškiausi 2013-tais: ALBUMAI (top-10)

10. Stellardrone „Light Years“ – geriausias ambient albumas. Visas albumas – vientisas, kūriniai – atskiri ambientiniai hitai, o tema – neišsemiama ir neaprėpiama – kosmosas ir viskas, kas su tuo susiję. Edgaras Žakevičius – tai talentas kokių reta, nes perklausius ir kitus jo įrašus, stebiesi, kad visi turi savo krūvį, gerai vystomas temas ir unikalią […]

Spiralė „Labirintas“: užskaitytinas debiutas

Grupę „Spiralė“ ausimis pasigavau visiškai atsitiktinai. Tai buvo berods kažkuris iš „Charivari“ post-rock organizuojamų koncertų, o šie bičiukai buvo vyksmo apšildantieji. Trys, jauni, su juodais auskarais, barzdom, dideliais žandais – žodžiu nors ir ne seniai, bet išvaizda išdavė jų rimtumo persmelktą vidų. O kai pradėjo grot… Sėdima pozicija netrukus tapo stovima, statiška – virto į judamą, o projektą – įsidėmėjau ateičiai.

AVaspo „Kraujuojantis Okeanas“: pretendentas į geriausią Lietuvišką metų albumą

“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu.

X-TG (ex-Throbbing Gristle) „Desertshore / The Final Report“: paskutinis pasispardymas ar dar vienas šedevras?

Peteris „Sleazy“ Christophersonas mirė – tokia žinia mus pasiekė prieš 2 metus, Lapkričio 25-tą dieną. Paskutinis mohikanas, galima netgi ir taip skambiai išsireikšti, paliko pasaulį be magijos, kurią skleidė savo, ko gero, nemaria ir mirtina muzika. Nebėra „Coil“ galutinai, nebėra ir industrial pionierių „Throbbing Gristle“. Tačiau iki mirties Sleazy visgi su kolegomis buvo keletui dienų užsidarę studijoje. Ir praėjus 2 metams po šio žmogaus mirties, anie dadėję savo indėlį išleido anapilin iškeliavusiam draugui tribute albumą pavadinimu „Desertshore / The Final Report“.

DRIEZHAS „Gonija“: „Tolumoje“ tonacijomis paremta dviejų žmonių kūrybinė išraiška

Kartelė su darbu buvo užkelta aukštai, o lūkesčiai naujam kūriniui pasidarė kaip kokie mielėmis įmaišyti blyneliai. Ir štai praėjo pora metų, per kuriuos Kristijonas koncertavo tą pačią programą su tuo pačiu leptopu, kol galiausiai sužinom (per MJR), kad projektas transformuojasi į duetą. Atsisakoma bet kokių kontributorių ir štai Lapkričio 25-tąją išleidžiamas dviejų žmonių (Kristijono ir Ievos) ilgai brandintas vaisius pavadinimu “Gonija”.

OBŠRR “Patogi Gelmė”: lo-fi pynės, kuriose lambada įeiliuojama profesionaliai atliekamu hip-hopu

Veikėją ir auksinės Steve Tyler šypsenos savininką OBŠRR žinau gana senai, kuomet prieš metus (berods) klausiau jo iš ties gerą įspūdį palikusį pasirodymą rusyje XI20. Gaila Kunigudinį benefisą, kuriame jis užsikrovęs gitarą ant pečių ir pasidabinęs tamsą simbolizuojančias juodąsias asilo ausis atliko daugeliui kiek nepilnavertišką programą.

Jessie Ware albumas “Devotion”: saulei susigrąžinti

Besirinkdamas apie ką rašyt savaitgaliniam postui turėjau visas dvi alternatyvas. Kas baisiausia jos – absoliučiai lygios (kokybės prasme), visiškai skirtingos (savo skambesiu) ir abi vertos atskiro įrašo. Kalbu apie tokį senių post-punk projektą „Swans“ iš JAV, ir vieną žavią merginą iš Londono vardu Jessie Ware.

Markas Palubenka „No Fun in 101“: rimtai, bet su bairiais

Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis.