„Man tai filmas patvirtino, kad Depeche Mode nebėra tiesiog grupė, o labiau kulto dalykas. Kodėl? Nes net tame filme DM kaip asmenybių niekur nėra, jos – kaip fonas. Tai yra kažkas didesnio.“ – DELFI naujienų redaktorius ir (buvęs) kult.lt reporteris Tomo Vaitelės įspūdžiai.
…Apsikeitėme Feisbukais (kaip dabar populiaru išsireikšti) ir štai galop apturėjome pokalbį. Platų, įdomų, artimą ir, žinoma, labai smagų. Paklausinėjau Sandro Bozzolo, kaip jis iš to paprasto italų studento, gyvenusio Baltijos barake 2006-taisiais, štai tapo kino kūrėju. Tada, kaip jis susipažino su Antanu Mockumi, bei kodėl būtent Nijolė, o ne Antanas buvo tas pasirinktas veikėjas.
Kaip tik įmanoma glaustai apie neįmanomai gerus dokumentinius filmus.
Kartų konfliktai, stiprus savirealizacijos poreikis, tarpusavio santykių peripetijos, vidinis chaosas, emigracija, idealizmas ir ryžtingų sprendimų laikymasis – visa tai ir daugiau bus galima išsvysti jaunosios kartos kino kūrėjo Vytauto Tinterio, pirmajame pilnametražiniame filme – „Plastic Palace People“ („Plastikinių rūmų žmonės“).
Amerikiečių avangardinio kino pradininkas; 7-ojo dešimtmečio Niujorko bohemos siela; amžinas poetas; pasaulio žmogus; lietuvis iš Semeniškių kaimo… Kiek skirtingų Jonų Mekų tilpo begalinėje Meko asmenybėje? Atsakęs, ko gero, nebūtų nei pats filmininkas – kaip J. Mekas mėgdavo save vadinti.
Kult.lt imasi „šventvagiškos“ užduoties – parinkti jums ne kokių indie filmų sąrašėlį, o komercinių. Tačiau ši užduotis gaunasi labai maloni, nes tie, taip vadinami, blockbusteriai žiūrisi iš ties simpatiškai, dar jų nė nemačius.
…Tačiau štai mes turime naujausią Ispanų kino grando kūrinį „Skausmas ir šlovė“. Ir galima tik konstatuoti, kad kol kas tai yra bene geriausia metų juosta. Kuo ji tokia?
Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.
Beprotybė! Jei 2017 metai buvo tokie geri, kad nei į dešimtuką, nei į top-15 nebuvo galima sutilpti (išsiplėsta buvo iki top-20), tai šiemet – dar didesnė beprotybė – net 25 juostų sąrašas. Per praeitus 12 mėnesių sužiūrėjau apie 70 įvairiausių kino filmų. Kai ką populiariame kino teatre, kai ką festivaliuose, kai ką iš Netflix ir, žinoma, labai daug ką iš piratų.
Šiemetinė Scanorama buvo itin stipri, tik gaila, kad pavyko joje man sudalyvauti labiau epizodiškai, nei kaip kadaise seniau pilnavertiškai. Šiaip ar taip, pamačiau keletą juostų, iš kurių atrinkau penkias, apie kurias štai dalinuosi savo įspūdžius.
Tai ne blockbusterių sąrašas. Ir juostos čia be Oskarų, pastaruoju metu, nagrinėjamų klišinių temų. Filmai šiame sąraše yra kur kas subtilesni, gražesni ir, mano subjektyvia nuomone įdomesni, bei geresni.
Nufotografavus Popiežių prie Prezidentūros, pamąsčiau, kad tos fotosesijos pilnai užteks ir nėra čia ko dar blaškytis po aptvarais nusagstytą Vilnių, begaudant Papamobilį per galybę iškeltų rankų. Nieko nuostabaus, kad Pranciškaus vizitas buvo minimas ir po kino juostų vykusiose diskusijose su filmų kūrėjais, kurie buvo „kiek kaltai“ laimingi, kad nukonkuravo Pontifiką. Tad apie pamatytas juostas ir diskusijas – štai žemiau.