Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.
Beprotybė! Jei 2017 metai buvo tokie geri, kad nei į dešimtuką, nei į top-15 nebuvo galima sutilpti (išsiplėsta buvo iki top-20), tai šiemet – dar didesnė beprotybė – net 25 juostų sąrašas. Per praeitus 12 mėnesių sužiūrėjau apie 70 įvairiausių kino filmų. Kai ką populiariame kino teatre, kai ką festivaliuose, kai ką iš Netflix ir, žinoma, labai daug ką iš piratų.
Šiemetinė Scanorama buvo itin stipri, tik gaila, kad pavyko joje man sudalyvauti labiau epizodiškai, nei kaip kadaise seniau pilnavertiškai. Šiaip ar taip, pamačiau keletą juostų, iš kurių atrinkau penkias, apie kurias štai dalinuosi savo įspūdžius.
Tai ne blockbusterių sąrašas. Ir juostos čia be Oskarų, pastaruoju metu, nagrinėjamų klišinių temų. Filmai šiame sąraše yra kur kas subtilesni, gražesni ir, mano subjektyvia nuomone įdomesni, bei geresni.
Nufotografavus Popiežių prie Prezidentūros, pamąsčiau, kad tos fotosesijos pilnai užteks ir nėra čia ko dar blaškytis po aptvarais nusagstytą Vilnių, begaudant Papamobilį per galybę iškeltų rankų. Nieko nuostabaus, kad Pranciškaus vizitas buvo minimas ir po kino juostų vykusiose diskusijose su filmų kūrėjais, kurie buvo „kiek kaltai“ laimingi, kad nukonkuravo Pontifiką. Tad apie pamatytas juostas ir diskusijas – štai žemiau.
Pagaliau kine daug… Gero kino! Vos vienas iš šio sąrašo nepateisino lūkesčių, gi visi kiti – aplodismentai ir maloniausi skirtingo tipo įspūdžiai.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiemet prasidės rugsėjo 20 d. ir Vilniaus kino teatruose „Skalvija“ bei „Pasaka“ vyks iki 30 d. Spalio pirmosiomis dienomis VDFF prasitęs Kaune ir Ukmergėje. Kaip ir kasmet, šis jau penkioliktas festivalis išlaikys tą pačią struktūrą, kaip visad bus gausybė svečių, tačiau frazė: „Po dangum – nieko naujo“, netinkama. Nors filmuose […]
Rinkau į šį sąrašą nestandartinius filmus, bei kad nevyrautų jame vien Holivudinė standartinė produkcija. Ir, kad veiksmas nesisuktų vien apie Kolumbietiškus narkotikų kartelius. Bei, gaila, neradau (gerų) juostų apie rusų, balkanų ar, minėtų, britų šalių banditus.
Niekada nemaniau, kad rašysiu pilną recenziją superherojiniam filmui. Mėgstu tik „X-menus“ iš šios sferos, o kiti – pažiūrėjau dėl experience‘o ir pamiršau. Tad kas paskatino parašyti ne mano mėgstamas 3-5 filmų vienos pastraipos mini apžavlgėles viename straipsnyje, o vieną išsamią, tai juostai, kuri, iš esmės, kaip ir turėjo būti priskirta dzin kategorijai? Nes, po velnių, tai yra trečia iš ties super gera mano pamatyta juosta šiemet! (kitos tai „Nematomas siūlas“ ir „Susinaikinimas“). Kodėl? Na, skaitom, griežtai be jokių spoilerių, štai žemiau.
Ėjau į seansą visiškai aklai, nes nenorėjau pasidaryti išankstinių nuostatų, o tiesiog mėgautis įspūdingu kino ir, be abejo, vaidybos reginiu a priori. Su Danieliu Day-Lewisu dar niekada nebuvau blogai praleidęs laiką, tad koks, mano manymu, tas paskutinis šio aktoriaus benefisas (bei pats kino filmas, žinoma)?
Sekanti mano sužiūrėta juosta bus, krikštijama kaip blogiausias visų laikų kino filmas – „The Room“.
5 visiškai skirtingi kino filmai, 5 skirtingos patirtys, 5 trumpos (ne)rekomendacijos.