Neradęs tinkamo atsakymo į religijos dilemos dvikovą savyje, I. Bergmanas nusprendė savo dvi išsiskiriančias idėjas personifikuoti didžiajame ekrane tikėdamasis išspręsti vidinį sąmyšį. Taip gimė 1957 m. kino klasika „The Seventh Seal“.
Jų atsakymas į mano štai tokį akiplėšiškumą, manau, supratote, kad buvo tiesiog tyli ir kreiva šypsenėlė.
Vos vienas filmas buvo ne visai mums, gi likę, kaip bemaž visada šiame festivalyje – savo skirtingumu gražūs.
Šiemet mano dėmesys neatlaikė užsienio kino filmų gausios pasiūlos, tad buvo susitelkta ties Lietuviška produkcija, kurios geros šiemet buvo it iš gausybės rago.
„Man tai filmas patvirtino, kad Depeche Mode nebėra tiesiog grupė, o labiau kulto dalykas. Kodėl? Nes net tame filme DM kaip asmenybių niekur nėra, jos – kaip fonas. Tai yra kažkas didesnio.“ – DELFI naujienų redaktorius ir (buvęs) kult.lt reporteris Tomo Vaitelės įspūdžiai.
…Apsikeitėme Feisbukais (kaip dabar populiaru išsireikšti) ir štai galop apturėjome pokalbį. Platų, įdomų, artimą ir, žinoma, labai smagų. Paklausinėjau Sandro Bozzolo, kaip jis iš to paprasto italų studento, gyvenusio Baltijos barake 2006-taisiais, štai tapo kino kūrėju. Tada, kaip jis susipažino su Antanu Mockumi, bei kodėl būtent Nijolė, o ne Antanas buvo tas pasirinktas veikėjas.
Kaip tik įmanoma glaustai apie neįmanomai gerus dokumentinius filmus.
Kartų konfliktai, stiprus savirealizacijos poreikis, tarpusavio santykių peripetijos, vidinis chaosas, emigracija, idealizmas ir ryžtingų sprendimų laikymasis – visa tai ir daugiau bus galima išsvysti jaunosios kartos kino kūrėjo Vytauto Tinterio, pirmajame pilnametražiniame filme – „Plastic Palace People“ („Plastikinių rūmų žmonės“).
Amerikiečių avangardinio kino pradininkas; 7-ojo dešimtmečio Niujorko bohemos siela; amžinas poetas; pasaulio žmogus; lietuvis iš Semeniškių kaimo… Kiek skirtingų Jonų Mekų tilpo begalinėje Meko asmenybėje? Atsakęs, ko gero, nebūtų nei pats filmininkas – kaip J. Mekas mėgdavo save vadinti.
Kult.lt imasi „šventvagiškos“ užduoties – parinkti jums ne kokių indie filmų sąrašėlį, o komercinių. Tačiau ši užduotis gaunasi labai maloni, nes tie, taip vadinami, blockbusteriai žiūrisi iš ties simpatiškai, dar jų nė nemačius.
…Tačiau štai mes turime naujausią Ispanų kino grando kūrinį „Skausmas ir šlovė“. Ir galima tik konstatuoti, kad kol kas tai yra bene geriausia metų juosta. Kuo ji tokia?
Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.