Naujasis Baltijos Šokis’18 | Trupės „We cie“ šokio spektaklis „Somaholidays“: RAVE IS COOL

Po sudėtingo savo koncepcija spektaklio „nicht schlafen“, kuris vyko Dramos Teatre, buvo persikelta į Menų Spaustuvę, į mažulytę Juodąją Salę. Kardinalus erdvės pakeitimas, kuris suponavo tokias priešpriešas kaip „intymumas“ ir „atskirtis“, sąlygojo ir šokio spektaklių apimčių skirtumą – vietoje 10 žmonių ant scenos Juodojoje Salėje – vos trys ir visi lietuviai, kurie sušoko 50 min. trukmės spektaklį pavadinimu „Somaholidays“.

Naujasis Baltijos Šokis’18 | Trupės „Les ballets C de la B“ (Belgija) atliktas „nicht schlafen“: neužmigau

Per šį, praeitą, savaitgalį aplankiau visus šokio spektaklius išskyrus vieną – „Duetas, kuris buvo“, kurį sušoko Ula ir Bartė Liagaitės (Lietuva). Gi penktadieninis Agnietės Lisičkinaitės ir AIROS šokio teatro (Lietuva) „Z+“ šokis nebuvo mano tipo ar, tiksliau, ne to vakaro nuotaikai. Tad sumoje aprašysiu 3 šokio spektaklius ir pirmasai iš jų – sausakimšame Nacionaliniame Dramos Teatre šokio trupės „Les ballets C de la B“ (Belgija) atliktas „nicht schlafen“.

Naujasis Baltijos Šokis’18: Libano trupės „Maqamat“ spektaklis „Beytna“: Maistas Sielai

Seniau, kol studijavau Kaune, šlovingame ir man geriausiame Lietuvos Universitete VDU – kasmet lankydavau AURA šiuolaikinio šokio festivalį. Gi kai keliai su Kaunu išsiskyrė, logistiškai tapo sunku lankyti AURĄ, tad man, kaip šiuolaikinio šokio gerbėjui, Naujasis Baltijos Šokis tapo tikru išsigelbėjimu. Jo organizatorė, beje, yra buvusi AURA viena iš kuratorių Gintarė Masteikaitė, tad kad NBŠ bus toks pat geras – abejonių nekilo jau einant į festą pirmą kartą. Kol kas iš šiemečio pamačiau vieną spektaklį apie kurį štai paporinsiu žemiau.

Bohren & der Club of Gore Kongresuose: kuomet aklinoje tamsoje – ryškios spalvos

Eidamas į šį koncertą – nieko išskirtinio nesitikėjau. Prieš keletą metų nusipirktas vokiečių albumas (vinilo pavidalu, kas be ko) „Piano Nights“ man įspūdžio nepaliko, tad giliau šių jazz-makerių nuo tada ir netyrinėjau. Net nečekinau youtube‘o kaip jie gyvai atrodo, o tiesiog ėjau į Kongresus kaip tabula rasa („švari lenta“ – vert. Iš lot. k.), su neįnoringu noru gauti potyrį ar šiaip, kad užsidėti varnelę.

Kultiškiausi 2017-tais: KONCERTAI (top-15)

Šis 15 punktų topas galėjo būti ir kokių 20 punktų, tačiau likimas pamaišė aplankyti tokius must see vyksmus, kaip Alice Cooper Trakuose, RHCP Latvijoje ar, kad ir AM50 Vilniuje. Bet ir be viso to, šie metai tiesiog nenormaliai geri buvo superiniais, vienetiniais ir tiesiog jėgiškais koncertais. Kas geriausia, kad šią vasarą nebuvau nei viename festivalyje, kur gali išgirsti galybę pasirodymų per keletą dienų. Tad tai viską pasako – kokio nuostabumo metai, koncertų prasme, tai buvo (bent man).

DRIEZHAS Klaipėdoje: iš lietingos niūrumos į šviesos šilumą

Kaip nieką kitą norėjau išgirsti Driezho koncertą. Nes nauja, pagaliau rasta, žavi vokalistė. Nauja, kažkokia ypatinga, medžiaga. O ir erdvė, kurioje vyks ritualas, nelankyta. Tad, kaip nevažiuosi? Galų gale, supuolė, kad pinigų nėr, Vilniuje veiklos kažkokios ypatingos nėr, o futbolą aš bet kur juk ramiai galiu pažiūrėti per kompiuterį. Tad planas toks pat paprastas, kaip ir genialios mintys, gimstančios vidurnaktį: į Klaipėdą, į Raketa social club, į Driezho koncertą.

Queen + Adam Lambert Kaune: gabalėlis dangaus su palaiminimu iš ten pat

O gal tiesiog eikime tiesiai šviesiai prie koncerto, be visokių filosofinių apmąstymų, kad Queen be Merkurio tai ne Queen ir pan? Taip, dvejonių bei abejonių buvo ir man. Tačiau kaip mano Tėtė sakė, kuris su Mama buvo koncerte – bent May‘aus gitarą išgirsti privaloma, o visa kita – bus matyt. Tad kaip gi viskas buvo Kaune, Žalgirio arenoje su Queen be, em, Fredžio Merkurio?

Chris Rea Vilniuje: kuomet muzika kalba per subtilias detales

„Road to Hell” – legendinis gabalas. „Driving Home For Christmas” – geriausia Kalėdinė giesmė. O „Josephine“ – tiesiog nenurungiamas meilės sonetas. Gaila, tačiau pastarųjų dviejų dainų Compensa koncertų salėje vykusiame Chris Rea koncerte aš neišgirdau. Kalėdinio iš vis negrojo, o per mano pačią mėgstamiausią Chriso dainą „Josephine“ – išeidinėjau po fotografavimo darbų iš salės (tai […]

„Hurts“ Vilniuje: emocinis fejerverkų šou

Kelintą ten – 6-tą kartą „Įskaudintieji“ jau lankėsi Vilniuje? Atrodo tokį skaičių jie paminėjo Compensa koncertų salėje vykusiame show ir tai, kaip jie yra įsimylėję Vilnių bei Lietuvą. Gi, kad meilė yra abipusė, rodė ne tik beveik sausakimša salė, bet ir tie vos ne visą koncertą besproginėję moteriškosios energijos pliūpsniai, pasireiškę per šūksnius, iškeltas rankas ir šviečiančius išmaniuosius telefonus. Prisiskaitęs Feisbuke gerų atsiliepimų apie šiuos dviejų britų iš Mančesterio daromus koncertus, nutariau ir aš padalyvauti.

Nick Cave and The Bad Seeds Nottinghame: iš vis neplojau, nes klausiau išsižiojęs

Nors balansuoju ties bankroto riba, tačiau toks dalykas kaip Nick Cave & The Bad Seeds koncertas mano prioritetuose buvo tiesiog būtinas šiemet. Kad ir per kraujus. Nors ir mačiau gyvai Nicką du kartus, tačiau po tiesiog monumentalaus „The Skeleton Tree“ albumo (kuris man yra bene geriausias Nick Cave & The Bad Seeds darbas), tiesiog neturėjau […]

U2 “The Joshua Tree 30” Paryžiuje: 105 Eurai pakloti už bilietą – atsipirko

U2… Niekada nebuvau šios grupės didelis gerbėjas. Muzika šiaip gera, tačiau Bono su savo ta neva tai „jautria širdimi“ Afrikos vaikams ir pan., man labiau kvepia poza, nei tikru nuoširdumu. Visą šią situaciją itin puikiai iliustruoja, anekdotine situacija virtęs, realus įvykis U2 koncerte Škotijoje, kurį jūs tikriausiai puikiai žinote (Bono lėtai ploja mirtinoje tyloje ir […]

Brian Wilson presents „Pet Sounds“ Golvėjuje: apie riebų kąsnį dangaus

Taigi sekantis koncertas, mano „Europe Live“ turo metu, vyko vakariniame Airijos mieste Galway. Iš Tel Avivo, per Londoną ir Dubliną, ten buvo nusibelsta dėl tokio veikėjo vardu Brian Wilson. Kas jis? Tiesiog NUOŠIRDŽIAI įduodu jums filmą-rekomendaciją, kurio pavadinimas yra „Love and Mercy“ – jei nematėte jo už praeitame Kino Pavasaryje – gaukite, pažiūrėkite. Pradėsite po […]