Kilkim Žaibu XIII: kaip broliai juodvarniai paežere lakstė

„Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!“  tariau saulėtą šeštadienio popietę, stebint kaip aukštaičių bei žemaičių komandos varžosi dėl „Kilkim Žaibu“ krivūlės. Taip, esu kaltas dėl visų 3 metų paklydimų – būtent tiek laiko prireikė, kad sugrįžčiau. Oras nuostabus, žolė žalia žalia, šalia besigano žemaitukės, raminančiai telaškuoja ežero vanduo, šlamena medžiai ir nendrės. Totalus šinšilinimas. Štai tikrieji namai namučiai!

Paskutinį kartą šiuose atlaiduose teko lankytis dar gūdžiais 2009. Per šiuos metus „Žaibų“ organizatoriai festivalį iškėlė į šiaurinę Lūksto ežero pakrantę, šalia Varnių (ate meškos). Tad vieton atkakę tarp ketvirtadienio-penktadienio ribos patekom į visiškai nepažįstamą XIII „Kilkim žaibų“ erdvę. Tačiau joje nepražuvom, nes susigaudyti padėjo paslaugi vaidilutė-savanorė palydėjusi iki kempingo ir pravedusi šiokią tokią ekskursiją po tamsos karalystę.

Beeinant buvo pasigirta dideliu tualetų skaičiumi festivalio teritorijoje. Ir išties nemelavo. Šešėliuose šmėžuojančių „Toi Toi“ kabinų skaičius kvadratiniame kilometre lenkė Honkongo gyventojų tankį. Tašką šiame lyriškame nukrypime į lankas deda faktas, jog festivalio teritorijoje netgi buvo normali vandentiekio sistema su kriauklėmis ir dušais. Va čia tai valyvumas ir švara!

Labai mėgstu laužus. Ypač festivaliuose. Talpina jie savyje ir kontempliacijos seansus bespoksant į liepsną, ir vieni, ir radiatorių f-ją. Pastarasis aspektas, sakyčiau, pats šauniausias.  Dar ankstų penktadienio rytą, vos pakirdus iš palapinės, galėjai nujausti, jog dienelė tikrai nepašykštės drėgmės bei šalčio: per dangų ritosi sunkūs pilki debesys, o ežerą dengė dulksnos migla. Stichija pratrūko maždaug 15 valandą. Pagal susidarytą vaizdą iš Varnių kunigų seminarijos bokšto manau, jog tada planuota festivalio atidarymo ceremonija tikrai neįvyko. Oras tądien pakirto ir kitą organizatorių užmanymą –  senobiškai, su saulės palydėjimu, ugnies pagerbimu, vainikų plukdymais, atšvęsti Jonines. Visgi laužai „atstovėjo“ ir, kurstomi publikos arba apsaugos, liaudį džiugino iki pačios festivalio pabaigos.

Penktadienio vakarą didžiojoje scenoje stebint AULI pasirodymą supratau, jog  chebrai ką tik buvo nušluostyta nosis. Ne ko kito, o tik ką Ąžuolo scenoje grojusių tautiečių OBSCURUS ORBIS. Abiejų kolektyvų arkliukas yra aiškus būgnų ritmas bei dūdmaišiai. Skirtumas tas, kad pas AULI tų būgnų belekiek, o ORBIS apsieina su vienu barabančiku. Taip, vieni tarsi pionieriai, jų kompozicijos daug sudėtingesnės ir t.t.  Ale OBSCURUS ORBIS taip gaivališkai bei nuoširdžiai pataškė, jog jų paprastumas skambėjo nepalyginamai stipriau.

METSATOLL? Seniau matyti ir visai neįdomūs. Iškeičiau juos į malonią laužo šilumą. Apskritai kalbant, visas penktadienis buvo tarsi apsiuostymas prieš antrąją festivalio dieną.

Štai, kolegos, nuotrauka iš juodžiausio sunkiosios muzikos festivalio unt Lietuvos svieto. Paslapčia dievams buvo paaukoti keli ožiai, tad šeštadienis juodvarnius lepino puikiu oru. Saulutė išdžiovino šlapią žolę bei šaukte šaukė: „prigulk ir pailsėk, brolau!“

Dar prieš atvykstant į festivalį tvirtai žinojau, jog į ką jau tikrai eisiu akių paganyt šeštadienio dieną, tai KRODA, TRIMONIUM, HELHEIM ir TAAKE. Savotiškas „Big 4“.

Ukrainiečiais KRODA nenusivyliau. Tiesa, jog dažnu atveju jų mėgstama „tirli pirli“ dūdelė (o tai, pasirodė, esant sintezatoriaus išmėslas) situaciją labiau pagadina, nei pagražina. Tačiau žmogams, kurie sugebėjo sulipdyti tokį albumą kaip „Fimbulvinter“, tokios nuodėmės atleidžiamos. Ypač, jei jie dar ir sugroja pastarojo nesvietiškai epišką „The beginning of Winter night of Oskorei“. Bisui slavai, dideliam džiaugsmui, suskėlė STORM „Noregsgard“ ir SCOOTER „How much is the fish“ koverių popuri.

HELHEIM – norvegiška kokybė. Ilgai ir ilgesingai skambėjo intro ragai (jokių priekalų), pakolei į sceną žengė grandijomis  apsivilkęs vyriokų trio. Patinka man jie. Grupės gyvavimo laikotarpis ganėtinai ilgas ir įvairus, nenuostabu jog ir šeštadienio popietės setlistas marguliavo skirtingomis dainomis. Buvo ir tiesmukiško bleko, ir progresyvesnio stuff‘o iš vėlyvesnės kūrybos. Žodžiu gėrulis. Per kulminacinę „Dualitet og Ulver“ scenon lakštingalos balsu pagiedot atlėkė ir TAAKE vadas Hoest.

Ech, tie vokiečiai. Ne vieną tūlą pravirkdę savo pasirodymu EURO 12, šiame festivalyje sužeidė jie ir mano širdį. Omenyje turiu TRIMONIUM. Šios grupės festivalyje laukiau labiausiai. Kodėl? Senai senai, atsitiktinumo dėka gavau jų „Blown the Horns“. Ir kaip jie man tada patiko! Toks neįmantrus, šaltas, kietas ir rimtas epiškumas. Sakau jum, broliai, „The Prophecy of the Gyula“ autoriai man buvo tryliktų „Kilkim žaibu“ headlaineriai!

Tačiau bestebint vokiečių soundcheck‘ą širdį persmelkė kažkoks neaiškus įtarimas. Bet kur tau! Negi kreipsi dėmesį į tokias nesąmones. Ryžtingai nuėjau prie pat scenos ir … vilčių burbului buvo lemta subliukšti. Štai priešais mane stovi viena mylimiausių metalo grupių ir be jokių „parkių“ vanoja kažkokį postprogresyvtoday rokelį. Visiškai pasimečiau ir nuoširdžiai laukiau, kada šitas pokštavimas baigsis. Galiausiai, pagavęs bosisto akis, iš nevilties sušukau „Son of the blizzard!“ Tasai velniūkštis tik nusišypsojo, o grupė toliau varė savo. Nepasikentęs čiupau mobilų tikrinti „Metal-archives“ ir štai tada paaiškėjo liūdna tiesa. 2008  metais grupėje įvyko radikali narių kaita. Senųjų TRIMONIUM nebėra: iš jų pasiliko vienintelis vokalistas. Su gryniausiu poker face grįžau prie laužo.

Ačiū juodiesiems ožiams, jog tą patį vakarą galėjom apturėti TAAKE pasirodymą. Vis dar gyvi jo įspūdžiai iškart išsklaidė liūdesioką dėl vokiečių. Gerbiamieji, TAAKE tvojo taip, jog liepsnojo Žemaitijos bažnyčios, skeptikai nukėlė skrybėles, o paaukoti ožiai trypė polkas. Kokia agresija, įtaiga, arogantiška povyza! Scenoje įsisukęs chaos‘n‘roll spektaklis netruko persikelti žiūrovų tarpan – įsiplieskė rimčiausias šių metų festivalio pogo seansas. Hoest, įsisukęs į Norvegijos vėliavą, publiką laistė pigiausiu „Norfos“ alumi ir, velnias matė, tai buvo gera. Aukščiausio lygio šou.

Nuodėmė būtų atskirai nepaminėti KATEDRA LEAD DUET pasirodymo. Niekad nebuvau didis Meškėlos ar Laginausko kūrybos fanas, visgi buvo įdomu stebėti aplinkinius, ypač vyresnio amžiaus, mytaliugas, ką jiems reiškia šis reunion‘as. Pavyzdžiui, skambant vienibės himnui „Mes jėga“ vienam veteranui skruostu it pupos kapsėjo ašaros. Miela.

Reziumuodamas galiu drąsiai teigti, jog trylikti „Žaibai“ buvo vienas stipriausių festivalių, kuriuose teko lankytis. Ir kaip čia ką pagadinsi, kai dirbama iš širdies. Tikri dalykai, tikrosios vertybės amžinos. Tas pats galioja ir festivaliams. Pažiūrėkit į visokias „Spartakiadas“ ir „b2g“. „Ot kokie fajni“ baliai buvo. O kur jie dabar? Taigi, kad mąstančiai liaudžiai reikia šio to gilesnio. Linkiu ožių, laimės ir deimantų! Lai gyvuoja Žaibai!

3 Komentarai apie “Kilkim Žaibu XIII: kaip broliai juodvarniai paežere lakstė

  1. Apie Trimonium nesupratau, ka cia skalauja: tai vakaro headliner, tai nauji nariai roka groja… Gejiskas rasymo stilius

  2. Manau, tiesiog nebuvo autoriaus susipažinta su grupės naujausia kūryba. Ne visi juk domisi viskuo fanatiškai, gal Joriui užteko kokių pirmųjų 3 Trimonium albumų, kad laukt grupės kaip didžiausio headlinerio.

    Asmeniškai aš TAAKE laukiau kaip didžiausio headlinerio net nepaklausęs jų nei vieno albumo normaliai! Ir nuo to reivas nenukentėjo. Žodžiu, visi šoka kaip moka, rašo kaip gaunasi, skaito – kaip išeina:)

  3. O, diskusijų klubas įsisiautėja.

    Autorius yra visiškai įsitikinęs, jog patenka tarp tų maximum 2% festivalio lankytojų, kurie tikrai buvo ir yra nuoširdžiai susipažinę su visa prieinama TRIMONIUM kūryba.

    Jei ir galėjai žinot, jog grupė gros rokelį, tai nebent iš zinų bei intervų, kurių neskaitau. Uzbekai, matomai, irgi. Kanalina?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *