Kilkim Žaibu XIV: kriskim kryžium

Jei pernai per „Kilkim Žaibu“ galėjai jaustis lyg rojuje žemėje, tai šiais metais patys dievai kartelę kėlė dar aukščiau, iki pat dausų: išskyrus paskutines festivalio valandas nenukrito nė vienas lietaus lašelis, Lūkšto vandens sklidiname rage galėjai plikyti arbatą, paplūdimio smėlis it karštos žarijos svilino padus, alus sunkiai nuskalaudavo mošpito dulkių sklidinas gerklas, pusnuogės mergikės džiugino akį, o pieva prieš sceną priminė Georges Seurat tapytą vaizdelį. Tokie štai vasariško pikniko džiaugsmai glostė ir mylavo iš visų pakampių sugūžėjusią ilgaplaukę metalo liaudį.

Tačiau visa ši idilė tik kiek aptirpdė mano piktą, bjauriai komercinę, net baslio nevertą ir niekšams hipsteriams parsidavusią ledinę širdį. Faktas, kad Joninės išpuola sekmadienį, organizatoriams padovanojo dar vieną papildomą festivalio vakarą, bet realiai daugiau atlikėjų sukviesta nebuvo, tiesiog atsisakyta antrosios scenos, o programa ištempta. Mane visokiausios pelenų materializacijos iš oro užknisa. Pernai pasibaigus pasirodymui vienoje scenoje galėjai traukti prie kitos, kur gitaras ant pečių kabindavosi kita grupė, visa programa sruveno it nesustabdoma upė, nebuvo kada nuobodžiauti.

Šiais metais to intensyvumo ir trūko. Rodos koke valandą trunkančios pauzės ėmė ne juokais varginti ir erzinti. Aišku, visą tai galima paaiškinti edukaciniu organizatorių noru prisiminti vasaros saulėgrąžą ir suteikti pirmenybę jos šventimui; pernai šis buvo nustumtas į pagrindinės programos šešėlį. Tikslas kaipo ir pasiektas, nes pirmieji metalo garsai pasigirdo tik šeštadienio pavakarę. Antra vertus, tie, kurių nesuviliojo penktadienio Rasų programa, paprasčiausiai atvažiavo kitą dieną. Galiausiai – kokio velnio HORNA ir SOLSTAFIR buvo „nukišti“ groti dienos šviesoje?

solstafir

Na, štai šitaip išliejus tulžingą nepasitenkinimą laikas pakalbėti ir apie smagesnius dalykus. Per festivalį tradiciškai dėl Žaibų krivūlės rungėsi žemaičių ir aukštaičių komandos. Pagrindinė varžytuvių rungtis šįkart buvo vikingų futbolas – primityvus regbio variantas, kur vietoj kamuolio naudojamas rastas, kurio galu visai netyčiom galima skelti kam per makaulę, čia leidžiami imtynių veiksmai, o vietoje įskaitinės zonos ant žemės guli įskaitinis skydas. Krivūlė atiteko žemaičiams.

Dėl stipriausio kario vardo kovojo ir rekonstruktorių klubų nariai, suvažiavę iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Galima pasidžiaugti, kad namų garbė buvo apginta ir nugalėtojo šlovė teko vienam iš lietuvaičių. Tie patys klubai amatų kiemelyje demonstravo įvairiausius prajovus kaip kalvystės menas, juostų pynimas. Galėjai prasinešti per atributikos, papuošalų bei įrašų parduotuvėles, naktį prisėsti prie laužo – klasikiniai festivalio džiaugsmai. Žodžiu, ta jauki ir smagi Žaibų atmosfera, apie kurią  gali kalbėti ir kalbėti. Alaus, va, skanesnio norėjosi. Tikiu, kad „Švyturys“ gali rimčiau paremti festivalį nei mažosios daryklos, ale širdžiai neįsakysi. Štai koks Širvėnos „Dundulio“ alelis ne tik skaniau kaštavotųsi, bet ir labiau derėtų prie Žaibų įvaizdžio.

Obscurus_Orbis2

Ramų penktadienio vakarą smagiausiai pasirodė vieni pernykščių favoritų, viduramžių ritmais publiką uždegę OBSCURUS ORBIS. Visgi tikrieji Žaibai prasidėjo tik tada, kai ant scenos užlipo vokiečiai DESASTER. Pasirodė jie gana nykokai, tačiau vien ko vertas tas įspūdis, kai praėjus parai nuo festivalio atidarymo pagaliau išgirsti sulauktą distortiontos  gitaros ūžesį. O iškart po jų ir vieni festivalio headlainerių progresyvčikai/post‘eriai SOLSTAFIR. Tačiau tai viena iš tų grupių, kuri smagiau klausytųsi mažoje ir tamsioje erdvėje. Nepavyko man įsijausti į islandų pasirodymą, kad ir kaip stengiaus bei stenėjau.

Būtent dėl to ir keikiau SKYLĘ, kuriai jau teko groti temstant. Tiesiog spjaudžiaus nuodais ir ugnimi, neabejodamas, kad bus vėl grojama visa „Brolių“ programa. Kaip gi be dainų iš jų, tačiau kai Aistė pasitraukdavo šonan ir įsižiebdavo oldskūlinių vargonėlių bei progresyvo liepsnelė, būdavo netikėtai smagu. Ypač geras buvo instrumentinis pragrojimas kažkokiam padarui vaikštant po sceną ir laidant fejerverkus.  Nors ir buvau priešiškai nusiteikęs, šou pasirodė itin šaunus. Girdėjau besiskundžiant, kad čia buvo praeitų metų „Juodaragio“ programa, atseit nusivylė. Eikit peklon.

EINHERJER groja ne visai tokį viking metalą, koks man patinka. Išvis yra mažai grupių grojančių tokį viking metalą, koks man patinka. Man viso to etalonas yra „BATHORY „Hammerheart“ – rūstus, šaltas, tolimom ūkanom pasidabinęs epiškumas, o ne visokie  dūdeliniai ir sintezatoriais apsikarstę Tinkiai Vinkiai, bliamba. EINHERJER labiau linksta prie pastarųjų, bet vietomis suskamba visai neblogai. Žinoma, tos gerai skambančios dainos nėra hitai, jų niekas negros,  tad kiek pavėpsojęs ir pasidžiaugęs gerai gyvai skambančia „Odin owns ye all“ traukiau šalin.

horna

Visgi tikrieji muzikiniai džiaugsmai pažiro šventą sekmadienį. Pirmasis tai HORNA, blekeriai iš Suomijos, labiausiai laukta festivalio grupė. Su M.Balotelli primenančių, tik baltu, gitaristu priešakyje, chebra užkaitino rimtą pirtelę: judėsėlis scenoje, smagi muzikytė, kvietimėliai atverti savo širdutes šėtonėliui. Tamsoje jų spektaklis būtų atrodęs itin įtaigiai, tačiau net ir dienos šviesoje HORNA pasirodymas buvo toks stiprus, kad lygini su pernykščiais rock‘n‘rolleriais TAAKE. Jei norvergai scenoje, regis, labiau linksminasi ir sėja chaosą, tai suomiai bene giliau kapstosi ožių ideologijoje, rimtesni.

Antrasis festivalio džiaugsmas buvo iki festivalio negirdėti EXHUMED. Kad juos paraliai paimtų, kaip įsisuko jų senobinio death/thrash/grind pjūklas – mėsgaliai tiesiog skraidė į šalis. Tvojo ir ištaškė valandos trukmės programą taip, kad toji, rodos, prabėgo per 15 minučių. Nesveikai geras 80-ųjų gore filmų elementais pagardintas pasirodymas su visur lakstančiu paklaikusiu chirurgu – grupės talismanu – mosuojančiu huskvarna! Vienas iš gitaristų taip stipriai dirbo piršteliais, kad anam net sustojo širdis ir tasai susmuko ant scenos grindų – prikėlė jį tik į burną suvarvinta alaus skardinė. Smagiausia buvo žiūrėti į apsauginiu veidus, kuriuose matėsi sumišimas – gal reikėtų tą visur straksantį beprotį chirurgą sučiupti? Vienas iš tų auksinių festivalių momentų, kurie ilgam pasilieka atminty.

Berods tiek ir norėta pasakyti, tiek ir išliko iš tų keturioliktų „Kilkim žaibu“. Festivalis šiemet buvo geras, bet čia kaip su albumais – po šedevrų tikimasi ne ką prastesnių kitų darbų, o jei jie tėra vos prastesni, tada jau liejasi prakeiksmai grupės kryptimi, kalbama apie tragediją ir lydosi deginami vinilai.

Berašydamas šiuos atsiminimus specialiai pasitikrinau kalendorių – kada kitais metais išpuola Joninės –  ačiū apvaizdai, antradienį. Kad ir kaip buvo ir bus, vis tiek norisi nuoširdžiai padėkoti organizatoriams. Reta tokių darbščių ir šaunių žmonių kaip „Kilkim Žaibu“ komanda. Festivalis vis dar pavaro ant viso svieto. Ožių, laimės ir deimantų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *