KNYGOS RECENZIJA: Eckhart Tolle „Šios akimirkos jėga“

“Tokios knygos kaip ši – pasirodo kartą per dešimtmetį, jei ne dar rečiau – sykį per vienos kartos gyvenimą” – skambia postaluote pradeda Eckharto Tolles parašytą knygą “Šios akimirkos jėga” jos leidėjas Marc Allenas. O ši knyga yra antra mano perskaityta per kokius 5 pastaruosius metus (kita, tai buvo dovanota A. Kamiu “Maras”, kuri beje ne itin patiko). Kodėl aš nusprendžiau vėl skaityti ir būtent šią knygą? Atsakymas paprastas – jau su pirmu puslapiu ji mane užkabino, plius uolios rekomendacijos iš kitų verte vertė (bei pastovus domėjimasis vidiniais / sakraliais dalykais). Tad apie ką mes čia?

„Šios akimirkos jėga“ (dar su remarka „Dvasios nušvitimo vadovas“), manau, būtina perskaityti ne, nebūtinai kiekvienam. O tam, kuriam yra įdomūs sakralumas be religijos, dieviškumas be Dievo, laimė be nuolatinio meldimosi ar galybės beprotiškiausių praktikų.

Apie autorių. Eckhartas Tolle yra šiuolaikinis mistikas. Savąjį nušvitimą jis patyrė, galima sakyti, be VISIŠKAI jokių pastangų (meditacijų, maldų, asketiškumų ar pan.), o tiesiog vieną rytą atmerkė akis gulėdamas savo depresyviam kambary, išsekintas naktinės depresijos, paranojos bei manijakijos, ir… pravirko. Iš laimės, džiaugsmo ir netikėtos Dieviškos palaimos. Staiga nuo to ryto jis tą kambarį pamatė nenusakomo grožio, kitomis ryškiomis spalvomis, saulės šviesa buvo kaip niekad šilta, o už lango jis regėjo natūralų rojų žemėje. Žodžiu, kaip pasakytų liaudis – sekasi gi durniams. Anei jokių pastangų, nieko. O tik pasiekė depresijos dugną ir volia, kitą rytą jis skraido…

Nuo to laiko jis suprato, kad jam absoliučiai nieko nereikia; nei namų, nei pinigų, nei draugų, nei artimųjų, nei jokios socialinės padėties, nei galų gale kūniškų malonumų. Du metus jis kasdien eidavo į parką ir dienų iš dienos paprasčiausiai su šypsena iki ausų tiesiog sėdėdavo ant suoliuko ir – viskas, mėgavosi akimirka, bomžavo trumpai tariant. Jam nieko daugiau nereikėjo, nes jis tiesiog jautėsi pasakiškai laimingas. Bet kaip minėjau tai truko du metus, ta palaiminga nuotaika šiek tiek aprimo ir jis po truputį vėl grįžo į visuomenę. Daugiau neišsiplėsdamas pasakysiu, kad nuo tada iki dabar jis yra tai ką mes vadiname „Dvasiniu mokytoju“.

rsz_io_eckharttollephoto

Apie knygą. Turbūt nėra tokio klasioko kuris nėra girdėjęs LT muzikos klasiko A. Mamontovo „…nes jei esi dabar ir čia – visas džiaugsmas tavyje“ dainos. Būtent tame ir yra absoliuti it viena esmė Eckharto Tolles knygos „Šios akimirkos jėga“. Jei nori būti laimingas, turi pilnai atsiduoti šiai akimirkai, jos jėgai ir negyventi nei praeitimi, nei ateitimi, o būti čia ir dabar. Jūs klausiate kaip tai įmanoma? Juk taip yra smagu prisiminti senas geras dienas; arba pirmadienį, antradienį, trečiadienį laukti šventinio penktadienio… Tačiau, pasak, Eckharto, tai ir yra pagrindinė nesėkmė ėjimo į laimę. Nes jei būtume čia ir dabar, būtų gera, bet kur ir bet kada, bet kokiomis sąlygomis, bet kokioje padėtyje. Tiesiog visiška harmonija, kad ir totaliausiame chaose (ką ir jaučia nušvitimą pasiekę žmonės).

Tik žinoma tai velniškai sunku pasiekti. Tarkim tau skauda galvą po vakar. Arba tu ką tik patyrei darbe milžinišką stresą, kada tave aprėkė bosas. Arba Feisbuke tavo įrašo niekas nepalaikino… Tau iš karto tuomet reikia dirgiklio, kuris tai kompensuotų. Kad ir prisiminti kaip vakar buvo gerai, o poryt kai išgersi vėl bus dar geriau. Tu bandai įsivaizduot, kaip pakilęs karjeros laiptais (o tai dar viena projekcija, dar vienas stresas) – nužeminsi tą bosą. Dėl feisbuko tu kaltini arba savo neišmonę, arba savo draugelius, kad niekas nepalaikino posto ar vis mąstai ką čia „krūtesnio“ parašius. Tad vieni stresai ir jokios vidinės ramybės, o nuolatinė painiava, savęs, kitų kaltinimas, jokio balanso, o vienas ir didelis nesusipratimas, kaip matote.

Tad kam taip elgtis, ties tuo ką pavardinau? Tokiose situacijose būtent tada tu tampi ĮKAITU. Savo paties. Tačiau kaip elgtis, kai realybė yra skaudi ir visiškai netenkina ta „šventoji“ padėtis „čia ir dabar“?? Pasak E. Tolles, kuomet esama situacija neteikia tau gerovės, kad išvengtum esamos nelaimingos situacijos ir nebūtum nelaimingas yra du receptai: 1) priimti esamą situaciją tokią kokia ji yra, t.y. elgtis kiek įmanoma stoiškai (ta prasme kam parintis, jei jau yra kaip yra, t.y. post-factum?) 2) paprasčiausiai imti ir kažkuo pakeisti situaciją (jei niekas nelaikina tavo fcb posto – atlik kokį kitą naudingesnį darbą ir pajusi kur kas didesnį, reikšmingesnį malonumą, nei nuolatinė analizė kodėl man nepavyko su like‘ais).

P1020878

Kas sukuria tą žvalgymąsi į praeitį ir ateitį? Sakote ego? Taip, iš dalies jūs esate teisūs, bet ne visai. Didžiausias mūsų priešas ir mes esam įkalinti „laiko perspektyvos žabangose“ ne bet ko, o PROTO. Kadaise moderniosios filosofijos tėvas Renė Dekartas pasakė sparnuotą, iki šių laikų visų eskaluojamą mintį „mąstau, vadinasi esu“. Ir kaip jūs manot? Pasak E. Tolles tai yra didelė klaida ši žymioji sentencija, Renė Dekartas klydo! Tai ir yra kelias į laimės nebuvimą. Mąstydamas tu jungi protą, o kas yra protas? Tą labai gerai iliustruoja susivėlusių siūlų kamuoliukas, kur susivėlę siūlai yra milijardas minčių. Būtų ir nebūtų; laimingų ir nelaimingų; sveikų ir ne sveikų; ir netgi tokių, kurias jei kas turėtų sugebėjimą perskaityti – jus iš karto paguldytų į Vasaros 5 pirmąjį skyrių.

O kas tai yra čia ir dabar? Kaip tai pasiekti? Kuo tiki E. Tolle? Kaip ir minėjau rašinio pačioje pradžioje, Eckhartas nepriklauso jokiai religijai, netiki jokiu Dievu ir niekam nesimeldžia. Vieni Dievu vadina Alachu, kiti pranašą Mahometą, treti tiki politeizmu, dar kiti Jėzumi ir t.t. ir pan. Gi tikėjimo „Čia ir Dabar“ eskaluotojas savąjį sakralumo suvokimą verbaline prasme išreiškia paprastu žodeliu – Esatis. Esatis = čia ir dabar, t.y. esamasis laikas. Viskas ko tau reikia, tai sugebėjimas išsivaduoti iš proto, tavo didžiausio priešo, jo užvesto minčių centrifugos, išsipainioti iš mentalinio voratinklio ir patirti susivienijimą su „čia ir dabar“, t.y. Esatimi. Negalvoti nei praeitimi nei dabartimi.

Nuo proto reikia atsiribojimui tinka meditacinės praktikos, kuomet koncentruojiesi į kažkokią vieną mintį – tarkim kartojimą mintyse kažkokios skaičiuoklės / mantros / bandymas įsivaizduoti žvakės liepsną ar klausantis savo kvėpavimo. Kad pavyktu tai padaryti dar sėkmingiau, be abejo reikalinga ir dar ne viena praktika (tam yra išleista Lietuviškai versta knyga „Šios akimirkos jėgos praktika: mokymai, meditacijos, pratimai“ – aut. past.).

Knyga „Šios akimirkos jėga“, nors turiniu yra itin intensyvi ir informacijos prasme labai turininga, tačiau skaitoma labai lengvai ir įsisavinti ją gana lengva. Mat sudaryta ji iš to ką paskaitose Eckhartas Tolle kalbėjo su į klausimus užduodančiais žmonėmis. Kiekvienam klausimui – įtikinantis, išsamus, argumentuotas ir nepagiežingas atsakymas. Jokio patoso, susireikšminimo ar šio dvasinio kelio iškėlimo „kaip vienintelio veikiančio ir tinkančio visiems“. Tai nėra sekta, tai nėra religija, čia nėra Dievo. Tai gyvenimo kelias, kuris gali būti be kančios, nuolatinių painiavų, tokių katalizatorių, kaip alkoholis, nikotinas, narkotikai, o paremtas laime, kuri yra įrėminta į paprasčiausią trižodį „Čia. Ir. Dabar“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *