Ką gi, chebra, paskutinis metus apibendrinantis įrašas, šioje penkių postų šventinėje savaitėje ir jame – FILMAI. Žinau, kad gal kas nors mane užsipuls, jog kai kurie yra ne šių, o 2011 metų juostos. Tad paaiškinu – topui rinkau filmus pagal tai ne kada jie išleisti, o kada įvyko premjera Lietuvos kino teatruose. Kaip mes žinome, tarkim, „Cafe de Flore“ ar “Wild Bill” debiutavo “Kino Pavasario” metu, o ir likę penketuko filmai – visi buvo žiūrėti kino teatre šiais 2012-tais metais. Tad… Skrendam.
Kalbant apie „Cafe de Flore“ tai per daug išsiplėsti neverta. Paprasčiausiai be jokios konkurencijos geriausia šių metų juosta, palikusi kitas toli toli toli… Ir apskritai tai vienas pačių geriausių mano kada matytų visų laikų filmų. Aha, žiūrėjau jį apsemtom akim, su gniužulu gerklėj ir šiurpstančia oda, kai ten visokie „Pink Floyd“ užgrodavo. O kur dar „The Cure“, kur dar Vanessa Paradis, kur dar Paryžius, kur dar Istorija tiesiog..? Filmas apie karmų skolas, sielų giminystes, likimo sunkumus, nušvitimo siekimą ir tiesiog švenčiausią jausmą Meilę. Kastingo pasidarbuota – aukščiausiais balais. Operatoriaus darbas, montažas, garso takelis – visa tai sumoje greždavo prakaitą net ir iš tokių porų kaip akys. Tad jei dar iki šiol neturit ką dovanot Kalėdoms savo artimam žmogui – jamkit šito filmo diską! Sėkmė garantuota. Ir dviese galima bus žiūrėt, ir su visa šeima per Kalėdas prasmingai laiką praleisit. Ar netgi laimingasis gavęs šią dovaną galės ja mėgautis ir tyroje vienumoje. Sakau, juk tai geriausia juosta šiemet ir ją pamatyti kiekvienam yra būtina. Gal net ir ne vieną kartą. Panašiai, manau, čia kaip kokią Bibliją perskaityt. Ar pamatyti gyvai Depechus.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=Y3HAgq7aQOk[/youtube]
Ėjau į šį filmą kaip Guy Ritchie tipo pramogą, ar į „Oušeno trilogijos“ nuotykiais paremtą juostą. Nes tiesiog Lietuviškas pavadinimas (“Kazino Apiplėšimas”) įpareigojo. O dar juk Bradas Pittas plakate koženas ir Sopranas Jamesas Gandolfinis su kultiniu Rayju Layota titruose. Bus gera pramoga – tariau sau ir jau po 15 minučių filmo peržiūros pamačiau, kad vis gi gana smarkokai klydau. Taip filmas iš dalies yra pramoginis, nes tarkim taip gražiai žudomus žmones mačiau bene pirmą kartą (na, slow motion, kraujo purslų estetika, šukių lietūs ir t.t.) . Tačiau pats filmas yra gana šaltas ir apnuoginantis. Nors ir tuo pačiu jį žiūrėti buvo didelis smagumas, nes istorija nėra nuvalkiota, aktoriai surinkti puikūs, o intriga ir filmo finalas – išlaikyti, ne banalūs ir solidūs. Taigi jei norite rimto filmo, bet tuo pačiu per daug nervais negrojančio – „Kazino Apiplėšimas“, manau, yra pats tas. Dėl tokio derinio ši juosta ir yra antra galutiniame metų tope.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=tDyaNnrgdp4[/youtube]
Dar viena „Kino Pavasario“ juosta, kuri yra režisuota Dexterio Fletcherio (tokios Dalios Ibelhauptaitės vyro) bei statyta D. Britanijoje. Ir ne kokioje nors džentelmeniškoje ar rokenrolinėje; o maroziškoje, skustoje ir ubagiškoje. Filmas pasakoja apie tai kaip vienas vyras išėjęs iš kalėjimo sprendžia tiek savo, tiek šeimynines problemas. Reikia prižiūrėt du sūnus, kuriuos jis mato bene pirmą kartą, ir tuo pačiu slegia praeities šleifas, kuris siekia ką tik kalėjime išpirką atlikusį žmogų vėl įsukti pas save. Tad pagrindinis veikėjas blaškosi ir nežino kas jam svarbiau, ko jis iš gyvenimo nori, kuris kelias yra teisingiausias. Juosta žiūrėta iš ties smagiai, nes viskas – true britiška ir natūralu (be jokio blizgesio). O filmo pabaiga – pati gražiausia, privertusi jaukiai viduje šypsotis visą likusį vakarą. „Wild Bill“ geras dar ir tuo, kad parodo kaip tas žemasis britiškas socialinis sluoksnis gyvena, iš ko ir kaip laikosi, bei ką veikia ir organizuoja kasdienybėje. Kastingui ko gero per daug darbo nereikėjo įdėt, nes britai ir taip savaime yra personažai su savo strazdanom, ryžais plaukais, kedais ir treningais. O va Dexteris Fletcheris pasirodė kaip tikrai talentingas režisierius, į kurio filmus ateity tikrai nespjausiu.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=EyquUziG0SA[/youtube]
Pati geriausia metų komedija. Tiesiog. Ir kaip gi į topą neįdėsi tokio tipo filmo ir dar su mėgstamiausia (ar mylimeuse) aktore? Juosta pasakoja apie kabinimo subtilumus. Ir parodo, kad švedai iš ties yra macho menai, geidžiamiausi pasaulyje meilužiai ir tiesiog patraukliausi vyrai. Praplikę, geltonomis barzdomis, parudavusiais dantimis… Ir finale pamatai, kad visgi tobula pora gavosi iš Marcuso ir Nathalie. Iš Audreu Tautou ir François Damiens. Sakote šansas yra lygus vienam iš milijono? Reiškia ir aš šansą turiu! Išsamesnis filmo aprašymas yra čia.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=Jv1aLKPKqo8[/youtube]
Šiais metais netikėtai atradau sau naują kino žanrą – dokumentiką. Buvau “Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalyje” bent trijuose filmuose, bet jei būtų buvusi galimybė, būčiau ėjęs ir į dar tiek pat ar daugiau. O viskas prasidėjo dar pačioje 2012-tųjų pradžioje nuo filmo apie muziką, paukštį vardu antis ir revoliuciją. Žiauriai faina, šilta ir nuotaikinga juosta. Pasakojama kaip Sąjūdį, pasipriešinimą CCCP, laisvės troškimą ir… visą tą muzikaliai dokumentavusią grupę “Antis”. Kuri iš pradžių turėjo būti kaip tiesiog jaunųjų architektų naujametis pokštas, bet vėliau patiems autoriams netikėtai išsivystė į rimtą žaidimą vardu revoliucioja. Daugiau nebe išsiplėsiu, nes šį filmą išsamiau esu jau aprašęs, o nemačiusiems – šią juostą rekomenduoju pamatyt kaip ir visas likusias aprašytas šiame poste!
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=WbzEaxndCu4[/youtube]
***
Dar kino teatre buvo peržiūrėti tokie blockbusteriai kaip Ridley Scotto “Prometėjas”, Woody Alleno “Į Romą su meile”, Wachowskių “Debesų žemėlapis”, Nolano “Dark Knight” tęsinys, “Džeimso Bondo Skyfall 007“ ir t.t. ir pan. Bet sukėlę daug vilčių, šie filmai paliko tiesiog normalaus filmo įspūžius. Dėl to net ir tingėjau išsiplėst iki top-10tuko, nes šį kart less is more tikrai tinka.
