Kultiškiausi 2015-tais: FILMAI (top-10 + bonus)

Priešpaskutinis kultiškiausiųjų topas ir jis apie geriausius (kultiškiausius) metų kinus! Visi suminėti filmai – reikalauja Jūsų dėmesio, arba šiaip galite atsirinkti ką žiūrėti pagaliau atėjusios žiemos atmosferai. Dėmesio – tope jokių Mad Max Kalėdinių eglučių ar Star Wars infantilių blizgučių. Tik tai kas tikra, tik tai kas verta.

10.  Į vakarus / Slow West (rež. ir scen. autorius John Maclean)

Vesternas apie tai kaip vienas jaunas vaikinukas pėdina per visą JAV kontinentą iš rytų į vakarus paieškoje savo mylimos mergaitės. Pakeliui jis sutinka Michaelo Fassenbendero įkūnytą veikėją – galvų medžiotoją už atlygį. Gi šis už pinigus pasisiūlo jį iki ten palydėti… Su savomis intencijomis. Kelionėje – begalės įvykių, sutiktų charizmatiškų nepraustaburnių veikėjų, bei itin dramatiška pabaiga.

 

9.  Paskutiniai riteriai / Last Knights (rež. Kazuaki Kiriya)

Abosliučiai netikėtas patekimas į topą. Tai nei storinė,  nei veiksmo, nei fentezi kostiuminė drama. Istorija, kurioje karaliai, riteriai ir paprasti plebėjai yra bet kokios rasės, atstovauja bet kokiai religijai ir vieningai bei taikiai gyvena po vienu stogu. Tad filmas pilnas tolerancijos kontrastų (kas jau savaime sudarė įspūdį ar nežiūriu aš kažkokį čia watafaką). Juosta apie tai kokia yra pavojinga korupcija ir kokia svarbi yra garbė bei orumas, bet kokia kaina. Žiūrėjau šį filmą pačiame FIFA skandalo įkarštyje, tad neveltui jis man įgavo tada tokį aktualumą. Bet ir po laiko, žiūrinta antrą kartą, net žinant kas bus po ko – juosta išliko prikaustanti. Stipriai rekomenduoju visiems, kurie nori sukto siužeto ir tiesiog kam patinka charizmos pripildytos veiksmo dramos, paremtos aukščiausiomis bendražmogiškomis vertybėmis ir kautynių veiksmais.

 

8.  Terminator Genisys (rež. Alan Taylor)

PA-GA-LIAU. Pagaliau kūrėjai tai padarė – Terminator is back at it‘s best. Žinoma galima kabinėts, kad filmas yra mišrainė, kuomet kalbame apie jo scenarijų, nes vienas laiko persikėlimas, lydi kitą, tada dar vienas – ketvirtą ir t.t. Ko pasėkoje žiūrovas pasimeta ir sunkiai geba surišti fabulos siūlų galus (ko gero tai ir pakišo koją filmo prastoms pajamoms – deja, bet žmonėms reikia sukramtytų produktų, kad absoliučiai nereikėtų galvoti – kalbu apie visokius Avatarus, Štar Warsus, etc). Bet visa kita tiesiog tobula. Jei prieš tai buvę Termiko tęsiniai buvo blankios imitacijos kopijos  prieš tai buvusiųjų, tai šis – visiškai tobulas restartas. Unikalus scenarijus, papildytas jaukia nostalgija spinduliuojančiu humoru. Veiksmo scenos gniaužia kvapą, o mr. Schwarzenegger tiesiog tviska savo vaidyba!

 

7.  Mano karalius / Mon Roi (rež. Maïwenn Le Besco)

Nepaprastai stipri Prancūziška 2+ valandų trukmės drama. Kuri, bežiūrint Scanojamoje, prisipažinsiu, prailgo. Bet čia vienas iš tų filmų, kurie vertę įgauna su laiku – mentalui reikia duoti šiek tiek laiko jį suvirškinti. Filmas apie vyro ir moters santykius. Jų susipažinimą, draugystę, vedybas, skyrybas, kūdikio gimimą ir… niekad nedingastančią meilę vienas kitam. Meilė nėra lengvas dalykas. Ji reikalauja besąlygiško atsidavimo, norėjimo duoti be grąžos, pagarbos vienas kitam išsiugdymo ir galiausiai valingumo, stipraus noro, kovos už jos buvimą.

 

6.  Casa Blanca (Scen. autorė ir režisierė Aleksandra Maciuszek)

Vilniaus dokumentinų filmų festivalio favoritas. Jame vaizduojami dviejų žmonių – senos motinos ir Dauno sindromu sergančio sūnaus – kasdienės buities realybė ir kova už būvį. Dokumentinės juostos šiaip visada pasižymi itin dideliu intravertiškumu ir intymumu, tačiau KAIP ši juosta šiuos elementus perteikia… Sunku ir įsivaizduoti kokiu būdu galima taip „įlysti“ į dviejų žmonių gyvenimą. Kameros darbas, montažas, kinematografija bendrai paėmus – tiesiog tviska. Gaila tik vieno, kad VDFF neteko pamatyti daugybės filmų, kad ir to pačio „Amy“, nes… per jį vyko krepšinis, šypt.

 

5.  Sangailės vasara (rež. Alantė Kavaitė)

Koks mielas filmukas… Gražių mergaičių, valiūkiška meilė, pašėlusios ir karštos it žarija vasaros metu. 10-čia Oskarų geriau už visus „Lošėjus“, „Redirectedus“, ar netgi ir paskutinius Barto filmus kartu sudėjus. Viskas šiame filme puiku – pradedant kastingu, operatoriaus darbu, montažu, baigiant garso takeliu (Royksopp! etc), vaidyba ar… kelnes raunančiomis meilės scenomis! Bet ne, neapsigaukite, kad nuo tų meilės scenų sukilo manasis mojo bežiūrint. Bet tiesiog tokio nesuvaidinto jausmingumo, aistros ir natūralumo Lietuvos kine nė su padidanamuoju stiklu niekur neregėjau.

 

4.  Neracionalus žmogus / Irrational Man (rež. Woody Allen)

Magiškasis  Manheteno neurotikas Woody Allenas… Jis ir vėl neprašovė. Tiesa, jo šūvis būna taiklus kas antras. Mat vienas šedevrinis filmas, seka vieną silpną. Bet nieko nuostabaus, kai šio kūrėjo produktyvumas toks, jog vos ne kasmet į kinus yra paleidžiama po vieną juostą! Šioje istorijoje eilinį kartą persipina eilė vingrybių, užsuktumų, paskalų ir intrigų. Dialogų natūralumas, filosofinių minčių aukštumas, siužero šoklumas – visa ta „Neracnaliame žmoguje“. Galima filmą traktuoti ir kaip dramą, ir kaip detektyvą, ir kaip lengvą ironišką komediją. Bet dėl to mes juk ir mylme Woody.

 

3.  The Revenant / Hju Glaso legenda (rež. Alejandro González Iñárritu)

Alejandro González Iñárritu… Mano pats pats mėgstamiausias režisierius dar nuo „21 Gramas“ laikų. Tiesa, pastaruoju metu jis nutolo nuo savojo stiliaus, kur nagrinėja egzistencialumo filosofinius klausimus. „Bjiutiful“ buvo lėta ir depresyvi drama, „Birdmanas“ apskritai iš pirmo karto mano buvo nesuprastas, gi su „The Revenant“ Alejandro pasuko prie wetsern tematikos. Bet wow kokios! Na, jei di Caprio už šį vaidmenį negaus Oskaro – pradėsiu ignoruoti šiuos apdovanojimus. Juokauju, aišku, bet, pamatę kaip jis šiame Šedevre suvaidino – patys tuo įstikinsit (žmogus, jei ką, net ką tik nukepto buivolo kepenis valgė). Pačiame filme – jokios westernams būdingos romatikos, ar estetikos. O purvinas ir žiaurus egzistencialumas. Prisipažinsiu, kad, na, suprantat, žiūrėjau filmą atsisiuntęs, bet garantuoju, kad vos pasirodys juosta didžiame ekrane – eisiu jos žiūrėti ten dar kartą.

 

2.  Ex Machina (rež. Alex Garland)

Geriausias vienareikškai, betarpiškai ir nenukarunuojamai šiūmetis sci-fi. Visokie Mad Maxai, Star Warsai ir Marsiečiai tik nervingai rūko kamputyje. Ne spec. efektai, ne super duper grimas, ne kažkokie ten ateiviai, lazeriai ar su vedinimo angomis liepsnojantys kalavijai, o IĖDJA! Manau, visi kas domisi sci-fi – tiems nereikia pasakoti apie ką ši juosta. Tačiau galima pažymėti, kad ji privalomai turi būti pažiūrežėta ir tiems kurie šiuo žanru nesdomi. Nes jos esmė – psichologinių verpetų sukimas, filosofiškų klausimų iškėlimas, galiausiai estetika, nerealus kastingas ir t.t. Tobula antroji vieta.

 

1.  Jaunystė / Youth (rež. Paolo Sorrentino)

TOBULOJI PIRMA VIETA! Nėra nei vieno nereikalingo žodžio, sentencijos ar dialogo čia. Kinematorafija tiesiog gniaužia kvapą. Vaizdai – fantastiški. Surinkti aktoriai spaudžia iš savęs charzimą kaip veganai apelsinų sultis rytais. Gi pats filmas iškelia beglę amžiniųjų filosofinių klausimų, bei parodo daug tobuliausio nuogo kūno. Buvo gi čia matai, tokių kurie sakė, kad „Jaunystė“ tai forma be turinio. Kad Sorrentino daro reklamas sanatorijų namams etc. (manau daug pelningesnė sutartis būtų su Coca Cola ar Nike?) Tai aš šiek tiek nesuvokiu kokiu snobizmo, pižoniškumo ir hipsterizmo lygiu įmanoma sirgt, kad tokias nesamones regėti masterpiece‘e. Bet kiekvienam savo. Skonyje, kaip ir meilėje – draugų nėra. Geriausia metų juosta vienareikšmiškai.

 

Bonus: Kung Fury (rež., scen. aut. ir pagr. vadmens atlikėjas David Sunderberg)

Na, šitas bezpredelas nepapult į topą tiesiog neįmanomai negalėjo. Kam dėt į Kultiškiausius visokius 007 Spectre, Misija Neįmanoma, Star Warsus, jei per 30 šio filmo minučių tu pamatai absoliučiai viską tą kas tuose filmuose sudėta. Tik dar galingiau, juokingiau, heroiškiau, įtikinamiau ir kitaip liau liau. Žiūrėjau šį šedevrą kokius penkis kartus. Ir vos ne kiekvienos peržiūros metu rasdavau kur krengztelėti ar palikti žandikaulį atvėpusį. Unikali juosta, kuriai lėšos buvo surinktos per Kickstarter. O kad ji gaus ne vieną platininę avietę – nė neabejoju!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *