Kultiškiausi 2016-tais: ALBUMAI (Redaktoriaus top-10)

Jei lyginti 2016-tus ir praeitus 2015 metus, tai situacija – kaip dvi medalio pusės. Praeitais metais įvairūs klasikai ir mohikanai masiškai nuvylė savo naujais darbais, tad to pasekmėje, buvo atrasta daug naujų vardų, su įdomiais garsais. Šiemet – priešingai – klasika perėmė vadeles į savo rankas ir tik viena vieta top-10 priklauso atlikėjui dar neturinčiam ryškaus ar monumentalaus įspaudo muzikiniame pasaulyje. Tad Jūsų dėmesiui – geriausi 2016 metų albumai. Skanaus!

        10.   Charles Brandley „Changes“

Kad soul muzikos genijaus Charles Bradley albumas nepapuls į Kultiškiausiųjų topą – net kalbos negalėjo būti. Esu šio dėdulės sekėjas dar nuo 2013-tų metų, kada jį atsitiktinai, pirmą kartą išgirdau Rock Werchter festivalyje. Manau, tokio antro kaip jis pasaulyje nėra. Gyvuose savo pasirodymuose jis tiesiog SPINDULIUOJA meile pasauliui, žmogui, galų gale klausytojui visomis spalvomis, kokiomis tik įmanoma. Ir neišeina to perteikti žodžiais – reikia pamatyti / išgirsti. Paklausykit ir jūs, jei dar negirdėjote jo garsų.

b0ae2d99

  1.      Bon Iver „22, A Million”

Na, nors vienas hipsteriškas albumas juk turėjo įsipaišyti tarp visų mohikanų šiame tope. Kodėl? Nes jis tikrai įdomus, turi savo veidą ir tiesiog yra su cinkeliu. Amerikiečio Justino Vernono projektas pasižymi tuo, kad savo skambesiu deklaruoja kažką prieš tai negirdėto ir savito. Jis beje, ko gero dėl to, laimėjo du Grammy apdovanojimus.

JV1-640x640

  1.  Autechre „elseq” 

Jau matau jūsų reakciją… Sakysit, maždaug, „oi oi, kokiu nerealiu melomanu save bando primesti bičiukas… Buk tai jis klausė tą 4,5 val. trukmės albumą pilnai bent vienintelį kartą…“ Atsakymas: mano last.fm sako, kad perklausiau jį nuo–iki kokius 5-6 kartus. Buvo taip, kad savaitgalį sėdėdavau fotelyje ir tvarkydamas foto, ar rašydamas, prasukdavau „elseq“, kaip sakiau, nuo-iki (arba važiuodamas traukiniu 3,5 val kelionėje beveik visą). Priešpaskutinis „Exai“ man nepatiko, nes pasirodė per daug „eksperimentinis“ mano ausims. Gi šis mega tvarinys – konceptualus mišinys modernaus ir geriausių tradicijų „Tri Repetae“ kultinio skambesio reveransas. Galima tik pridėti, kad jei jis būtų bent dvigubai trumpesnis – būtų kur kas aukščiau Kultiškiausiųjų tope. Bet kita vertus ir netektų tada savo subtilaus žavesio. Analogų „elseq“ albumui muzikos pasaulis tikrai neturi.

cd9864d5dcb7bb60ba2248b914713abf3129283f

  1.  Metallica „Hardwired…To Self-Destuct”

Pa-ga-liau. Reikėjo laukti bemaž 20 metų kol Metallica išleis kažką iš ties vertingo (o gal ir dar daugiau, jei „Load“ ir „Reload“ Jums pasirodė mėšlo krūva). Visus šiuos metus vyriokai darė neaišku ką. Ar tiksliau lipdė karikatūras iš molio. Su „Death Magnetic“ jie bandė ĮTIKTI ir bandė pritemti savo seną kailį iki jaunų-šlovingų thrasho dienų. „St. Anger“? Kažkokia kakofonija. Na, o apie projektą su Lou Reed gal net neverta išsiplėsti… Gi su naujausiu „Hardwired…“ atrodo, kad Metallica nutarė spjauti į absoliučiai visus, nusimesti šlovingos praeities šleifo naštą, nebekreipti dėmesio į savo ankstesnius eksperimentus ir tiesiog… PAKAIFUOTI. Finale – rezultatas tiesiog nuostabus. Pa-ga-liau!

20160818_193928_7549_939483

  1.  Brian Eno „The Ship”

Brian Eno – muzikantas, muzikos teoristas, įrašų prodiuseris ir galiausiai modernios ambient muzikos tėvas. Kadaise (prieš 7 metus, 2009-tais) pasirodęs ir Lietuvoje, sugrodamas savo legendinį „Music For Airports“ ilgagrojį. „The Ship“ – fantastiškai geras ambient albumas, kuris susideda iš 4 kūrinių, iš kurių du per ~20 minučių trukmės. O tas vienas standartinis (5 min.) – dar ir nuostabi baladė, kurią laisvai gali groti, kad ir kokia Gold FM radijo stotis. Nuos-ta-bu.

16496dec

  1.  Swans „The Glowing Man”

Paskutinis Swans albumas, kuris buvo sukurtas, taip, Michaelo Giros, tačiau įrašytas kartu su vyrais, kurie jam padėjo atversti patį stipriausią grupės egzistavimo laikotarpį (2010-2016 m.m.). Kaip ir kiti, prieš tai buvę šio Swans biografijos tarpsnio albumai, „The Glowing Man“ diskas kritikų, įvairių portalų ir šiaip fanų buvo įvertintas nuo 8 iki 10 dešimtbalėje vertinimo skalėje. Ir lyg tarp kitko: Swans. Pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje. Kitų metų kovo 17 dieną, penktadienį. Vilniuje, Legendos klube.

b4d0fcbe

  1.  M83 „Junk”

Pasaka ne albumas. Vaikiškai nuoširdus, poetiškai lengvas, prancūziškai jausmingas ir tiesiog šiaip – šilta vasara, saulėlydis prie jūros, įsimylėjimas iš naujo… Šį darbą 2016-tais praklausiau daugiausia kartų, lyginant su visais kitais šiame Kultiškiausių tope. Nes jis tinkamas vos ne kiekvienai progai, nuotaikai ir aplinkai. Žinoma, iš pradžių rodėsi, kad jis per daug lengvas ir popsiškas… Juk ne vienas „kritikas“ taip argumentavo (o ir kitų portalų topuose šis diskas nė nefigūruoja!). Bet, bendrai paėmus, kam ta kritika ir kiti topai rūpi?

5ed0c785

  1.  Nick Cave And The Bad Seeds „Skeleton Tree”

Po, mano subjektyvia nuomone, itin skysto „Push The Sky Away“, buvau nurašęs Australijos sėklas. Ne kaip blogas – jokiais būdais – bet kaip blankias. Tačiau. „Skeleton Tree“ – toks gilus, toks išjaustas, toks preciziškas, toks… Visgi, eilinį sykį pasitvirtino taisyklė, teigianti, kad kai menininkui skauda – tada gimsta geriausi dalykai. Belieka tik viltis, kad Nicko širdis po „Skeleton Tree“ Išpažinties, bent dalinai nurimo ir susitaikė su itin skaudžiu likimo smūgiu.

Packshot1-768x768

  1.  Leonard Cohen „You Want It Darker”

Nusiimti kepurę, uždegti žvakę, ištarti Amžiną Atilsį ir… Na, net nėra abejonės, kad ši didi asmenybė, kurią gyvenimas blaškė, mėtė, kilnojo ir smukdė – galiausiai yra visiškoje ramybės oazėje, nes… „Aš pasiruošęs, mano Dieve“ – manifestas su kuriuo jis išėjo ir tai ką mums paliko. Kaip atsisveikinimą ir palinkėjimą kiekvienam to pačio, t.y. kai stuksės paskutinės žemiškos būties akimirkos, būti nusiraminusiam, pasiruošusiam ir išsiilgusiam Tėvo. Nors neperklausiau dar daugybės Leonardo Coheno albumų, bet iš to ką spėjau, šis man – vienas iš trijų pačių stipriausių. Ir antras tarp šių metų Kultiškiausiųjų.

df53b5a0

  1.  David Bowie „Blackstar”

„David Bowie net savo mirtį padarė, kaip monumentalų meno kūrinį“ – taip, pamenu, rašė vienas iš daugelio portalų. „Jei tau per 60 ir tavo pavardė ne David Bowie – gal geriau neverta eksperimentuoti.“ – taip rašė suru.lt viename iš rašinių. Chameoliškasis muzikos genijus paliko pasaulį parašydamas muzikinę atsisveikinimo atvirutę ant kurios puikuojasi juoda žvaigždė. Juoda, nes iki šiol DB fanai atranda joje vis naujų užslėptų žinučių, o muzikine prasme – tai tokio lygio eksperimentavimo vaisius, kokius JAUNYSTĖJE darė, kad ir kokie Pink Floyd. Nesuvokiama, nepaaiškinama ir nenukopijuojama. Tik David Bowie ir tik jam Kultiškiausių kultiškiausio titulas 2016-tais.

david-bowie-blackstar

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *