Šis 15 punktų topas galėjo būti ir kokių 20 punktų, tačiau likimas pamaišė aplankyti tokius must see vyksmus, kaip Alice Cooper Trakuose, RHCP Latvijoje ar, kad ir AM50 Vilniuje. Bet ir be viso to, šie metai tiesiog nenormaliai geri buvo superiniais, vienetiniais ir tiesiog jėgiškais koncertais. Kas geriausia, kad šią vasarą nebuvau nei viename festivalyje, kur gali išgirsti galybę pasirodymų per keletą dienų. Tad tai viską pasako – kokio nuostabumo metai, koncertų prasme, tai buvo (bent man).
Taigi Kultiškiausių koncertų topą atidaro kultinė Lietuviška grupė Lemon Joy, su albumo pristatymo koncertu „Willkommen“, kuris vyko Compensa koncertų salėje. Tai buvo bene pirmas kartas kuomet aš iš ties pilnavertiškai klausiau, ėjau į show su tikslu normaliai tą padaryti, kaip būdamas grupės „fanas“. Ir labai fainas koncertas to padarinyje, kuris įstrigo puikiu set-listu, kurio publiką sudarė už rankelių susikibusių porelių riebus procentas, bei šviesos, garsas ir nesupainiojama Igorio Kofo charizma.
Jazz muzikinio kvarteto – Daliaus Naujokaičio, Liudo Mockūno, Jonathono Haffnerio ir Aarono Keane‘o – pasirodymas 2017-tų sausio mėnesį feste Peronas Jazz tęsia topą. Žiauriai įstrigęs, kalęs per plaučius ir į nokdauną katarsiu pasiuntęs muzikinis show. Dalius Naujokaitis su būgnais išdarinėjo ką nori – panašiai kaip mėsininkas skerdykloje išdarinėja mėsą. Jonathonas Haffneris – meditavo su užmerktomis akimis, gi jo sielos atodūsius galėjai aidu sugerti per žviegiantį pučiamąjį instrumentą. Liudas Mockūnas grojo saksofonu, o būdavo momentų kai ir dviem instrumentais vienu metu pūsdavo deguonį į žarijas. Gi Aaronas Keane‘as – savo gargaliuojančiu, it Harley Davidson motociklo motoras, bosu finalinėje šou dalyje visus taip įsuko, jog klumpės ne tik lakstė, bet lubomis skraidė!
Hurts koncertas – netikėčiausias topo okupantas – jokių abejonių. Prieš eidamas į šou, buvo nusiteikęs skeptiškai, nes šis duetas man patinka tik dėl vienos kompozicijos, tačiau… Neįskaudino manęs šie du kostiumuoti berniukai, o atvirkščiai – padovanojo spalvingą puokštę geros nuotaikos. Ji buvo sąlygota kokybiško pasirodymo visomis prasmėmis – tiek vaizdo, tiek garso, tiek atmosferos. Vaizdas patiko ir scenografija, ir apšvietimu, ir dueto spinduliuojama charizma. Garsas – Depeche Mode Devotional tour like DM gyvi back vokalai, gitaros, būgnai, pianinas (žodžiu, orkestras). Atmosfera – viso šou metu klykiantys ir šėlstantys ar per balades verkiantys fanai (tiksliau – fanės). Jaučiu, ir į kitą Hurts koncertą tikrai teks sliūkinti.
…kuomet vaikystėje tupėdavau po stalu ir viską akylai stebėdavau, kaip mano Tėveliai šėlsta per namų baliukus su legendiniais jų draugais – vienas iš muzikos atlikėjų, grojusių per tuos vakarus iš perrašytos kasetės buvo Chris Rea. Tad iki kraujo įstrigęs šis blues-rock muzikos flagmanas ir veteranas yra tiek man, tiek mano gimdytojams, kurie kartu (pirmoje eilėje!) buvo koncerte. Ir koks tatai šiltas, kartu ir siautulingas potyris buvo! Nuo „Road To Hell“ iki „Looking For The Summer“ nuo „On The Beach“ iki, taip, „Josephine“..! Ak.
Pagaliau ir galų gale buvo proga man išgirsti The Tiger Lillies antrą kartą. Pirmas buvo prieš 5 metus festivalyje Sirenos, po to Tigriniai viešėjo Lietuvoje nekartą, bet vis kas man sumaišydavo kortas… Kai, galop, Klaipėda, nuostabusis ir šviežias teatro festivalis TheATRIUM, bei gyvai albumas „Cold Night in SOHO“, kuris, kaip žinote (jei skaitėte), tapo vienu geriausiu šių metų man. Superinis koncertas su visais kultiniais-klasikiniais gabalais ir naujosiomis klasikomis iš SOHO.
Niekada nebuvo girdėjęs gyvai šios gyvosios noise muzikos Legendos iš Japonijos, tad pagalvojau – kodėl jo neatvežus pas save į Lietuvą (turbūt, žinote viešą paslaptį, kad Garsų gelmės yra Kultūrnamio redaktoriaus VšĮ, kuri yra atsakinga už geros gyvos muzikos importą į Marijos žemę)? Ir kaip gi to nepadarysi, jei seniokas nebegroja su leptopu, o šalia jo ir būgnininkas dar salvėmis šaudo! Tad ko tikėjausi, prieš atveždamas (iš Japonijos atskraidindamas!) – tą ir gavau. Ne tiesiog varnelės užsidėjimas „mačiau“, o gautas nerealus transcendentinis potyris po pavadinimu „ad astra“ (į žvaigždes – vert. iš lot.kalb.).
Oi… Gūdžiais 2009-tais, t.y. net beveik prieš dešimtmetį, kuomet dirbau populiariausiame, tuo metu, muzikiniame portale DJScene.lt, variau pirmą kartą išgirsti šių legendinių koverinių bossa-nova princesių. Veiksmas vyko „New York“ klube (dabartiniame Muzikiniame teatre „Legendos“), o panos pasirodymo metu lakstė kaip Maugliai iš džiunglių po antro aukšto turėklus bedainuodamos. Tačiau, net ir tokį benefisą, mano subjektyvia nuomone, koncertas „Compensoje“ – nunešė visokeriopai. Mhm, „Too Drunk To Fuck“ nebuvo, bet kam tai tūpi! Kai visi kiti esminiai taip įsuko į pašėlusį tango, valsą ir kvikstepą, jog po koncerto kokį mėnesį brūžinau vinilą su gautu autografu iš Telšių, grįžęs kas savaitgalinei poilsio komandiruotei į Vilnių.
Nuvylęs mane asmeniškai koncertas, nes tiesiog lūkesčiai buvo tokie aukšti kokia yra, tarkim, mano plati šypsena. Dėl to, jis palyginus taip žemai, kai pas kitus, ko gero, yra vienas pačių pačiausių (pas mano brolį, tarkim, šis live‘as – trejete visų laikų geriausių koncertų). Radiohead – sėdimo koncerto tipo grupė. Ne tūsui ji, ne stovint ir stiebeliotis ją reikia klausyti, o įdėmiai kontempliuojant, medituojant ir mąstant, bei filosofuojant. Tad nors buvo „Idioteque“, „Paranoid Android“, „Karma Police“ ir kiti šlageriai (įskaitant ir visų laikų blogiausią rock baladę „Creep“ (aš čia juokauju), tačiau tik per pirmąsias dvi minėtas dainas aš skridau. Kitą laiką arba stiebeliojausi, arba sėdinėdavau ant žemės, dėl skaudančios nugaros nuo pasyvaus stovėjimo, matydamas melomanų plaukuotas kojas.
Labai, labai geras rock klasikų ir mohikanų koncertas Paryžiuje, Statde de France stadione. Nesu šios grupės kažkoks gerbėjas, tačiau užsidėti varną ar išgyventi patirtį buvo būtina, juolab, kad koncertas puikiai įsipaišė į mano vasaros atostogų klajones po Europą metu. Plius show – ne bet koks, o jame be žymiausių airių hitų, buvo nuo pradžios iki pabaigos sugriežtas kultinis, prieš 30 metų išleistas „The Joshua Tree“ albumas. Tad, komentarų, manau, daugiau ir nereikia. Varysiu ir į sekančio turo rečitalį, jei tik piniginė vėl leis!
O štai šis reikalas… Buvo iš serijos pamatyk ir išgirsk, arba ankščiau laiko mirk. The Beach Boys kūrėjas, siela ir Viktoras Cojus, kuriam yra nei daug, nei mažai – 70 metų – paserviravo ne tik 50 metų jubiliejų švenčiančią muzikinę klasiką, albumą „Pet Sounds“, bet atidirbo visą trijų valandų programą iš dviejų dalių, kurios metu buvo sugriežta virš 30 kurinių. Kažkokia anomalija, sakau! Plius, žinant dramatišką šio didžiojo Žmogaus gyvenimo istoriją (jaunystėje itin sunkus susirgimas psichine liga, bei po to visiškas priklausymas nuo savo agento, kuris jį pumpavo vaistais, kad melžti iš jo naudą).
Pasirodymas, atidarantis didįjį Kultiškiausiųjų penketą – legendininių bei kultinių SWANS iš JAV beprotiškas koncertas. Tai pirmasis, viešosios paslapties to fakto, kad jūsų nuolankusis tarnas sumanė juos atvežti į Lietuvą (kad nereiktų pačiam kažkur trenktis, kaip buvo prieš keletą metų kelionėje į Ukrainos Kijevą dėl to). Nors ir su techniniais nesklandumais, viskas praėjo daugiau nei puikiai, patenkinti liko ir vyksme dalyvavę, ir vyksmą organizavę, bei, žinoma, patys atlikėjai koncertavę, kurie užkulisiuose fotografavosi asmenukėms su duonos gėrimu pavadinimu „Gira“.
Iki šio koncerto teko išgirsti gyvai Ganeliną ir Tarasovą. O bendras Legendinio Trio pasirodymas… Ne tik kad nebuvo mano (ir daugelio) nepatirtas Potyris dėl savaime suprantamų priežasčių, bet, galop išgirstas – atrodo ir paskutinis. Bei įstrigo jei ne visam gyvenimui, tai labai, labai ilgam. Kodėl? Na, viską pasako vien faktas, kad buvo ne vienas, ne du ir, taip, net visi keturi bisai. Tai buvo kažkokia ne šios planetos energetinė jėga, trijų ne šio pasaulio talentų sąjungos vaisių ragavimas, neišsemiamus giluminius charizmų klodus turimų asmenybių rečitalis ir, galop, vienas geriausių kada gautų metafizinių potyrių patryimas. Kaip minėjau, gaila, kad pirmą ir paskutinį kartą. Nors gal ir gerai, kad pirmą ir paskutinį, nes antro dublio šedevrui tiesiog juk nereikia!
Oi… Jums, ko gero, kyla įtarimas, kodėl pas mane šis koncertas ne pirmoje vietoje? Kaip pas mirtiną DM faną jau 15 metų. Gal dėl to, kad DM matyti jau -niolika kartų, o aukščiau du esantys davė tiesiog Unikalius, pirmo karto išgyvenimus, tad na, let‘s cool down a bit. PIRMASIS pasaulinio turo koncertas. Be jokių iki jo vykusių repeticinių ar nišinio masto pasirodymų setlistų tikrinimo. Ko finale – koncertas ištaškė, nunešė ir išjodinėjo iš kūno visus velnius kaip niekas kitas šiemet. Likau nepatenkintas tik tuo, kad ir šiame ture – nėra normaliai įdainuotos (o koncerte Stockholme iš vis nebuvusios) mano visų laikų DM dainos „Strangelove“. Bet „Everything Counts“, „World In My Eyes“ ir Bowie‘io „Heroes“ privertė trypčioti kaip mažam vaikui norint siūsio.
Iki tol juodosios romantikos magą regėjau du kartus – pirmą NET prieš 11 metų Rygoje, kur jis bajeriavo kaip solo atlikėjas, o kitas buvo Rock Werchter festivalyje prieš 5 metus. Bet nei per nago juodymą gauta impresija, patirtis ir emocija negalėjo prilygti tam, kas buvo sugerta kilolitrais prieš keletą mėnesių Notingheme. Na, jūs skaitėte jau mano atsiliepimą, o ir patys, greičiausiai buvote ar Varšuvos, ar Prahos koncertuose, tad lyriškai pilstyti man čia jau mažiausiai reikia. Tiesiog ačiū mano durnai ir avantiūriškai galvai, jog nepaisant savo tragiškos finansinės situacijos vis tiek skridau, klausiau ir išsižiojęs meditavau.
Ir ką gi, dauguma, manau, jau dabar kala iš kartaus juoko į kumštį matydami pirmąją topo vietą, ją lygindami su žemiau esančiomis 2, 3, 4 ir, be abejo, 5. Bet leiskite motyvuoti kodėl mano pasirinkimas būtent toks. Nes lūkesčiai buvo itin minimalūs, kuriuos galima apibūdinti kaip „na, užsidėsiu varnelę ir ok“. Galvojau, kad Adamo Lamberto dirbtinas maivymasis bus plastmasė, lyginant žinote su kuo. Na ir t.t. ir pan., ir visi kiti ekspertų, kurie stūmė ant šio koncerto jam dar neįvykus ar jame paprasčiausiai nedalyvavus. Bet, o angelai, kaip plasnojo visi kas ten buvo, su manim kratančiu galvą, žviegiančiu aukštas tonacijas ar su iškelta mobilka ašarojančiu per „Love Of My Life“. A. Lambertas, klausiate? Puikus. Savo rašinyje parašiau kaip kas su juo buvo. Kad niekas juk nenorėtų dirbtino mėgdžiotojo ar atkartotojo; o be balso „savają“ charizmą, judesį ir artistiškumą vaikis turėjo – po 2-3 įžanginių dainų arena šėlo (ar per balades ašarojo) kaip vienas, didelis ir burbuliuojantos rokenrolo virdulys, kaitinęs NET beveik 3 valandas tuos visus 15 tūkstančių nepabūgusių ateiti. Duok Dieve dagyvent ne man konkrečiai, bet gyvoms Legendoms dar ne vienus metus, kad būtų galima dar sikį TAI pakartoti. O gal ir skeptikus štai įtikinau šiuo įrašu?
