Lemon Joy „Willkommen“ pristatymas: krikštynas lydėjo įspūdingos meilės apraiškos

Prisipažinsiu, kai pasigirdo pirmieji žurnalistiniai reveransai apie artėjantį legendinių Lemon Joy naujausio albumo „Willkommen“ pristatymą, mane užliejo skepticizmo banga. Kai grupės istorijoje telpa beveik ketvirčio amžiaus patirtis, imi svarstyti, ar naujas koncertas nėra bandymas rėplioti ant scenos tik tam, kad n-tąjį kartą išrasti dviratį. Daug maž, parodysim tai, ką jau patys mintinai mokat, tik su daugiau technikos ir proporcingai mažiau įkvėpimo. O to nebuvo.

Vasario 15 diena „Compensa“ koncertų salėje privertė suabejoti kalendoriaus tikslumu. Dar stovėdama eilėje pasijutau įsprausta į kampą. Kas mane ten įspraudė? Meilė. Vėliau šis jausmas dar paaštrėjo. Salėje vargiai galėjai rasti žmogų laisvomis galūnėmis. Beveik visi susirinkusieji galėjo valdyti tik po vieną ranką. Kita buvo tvirtai įsikirtusi į mylimojo (-osios) delną. Be kita ko, publikos įvairovė taip pat privertė žagtelėti. Galima sakyti, koncertas tapo tikrosios pop muzikos esmės praktiniu pavyzdžiu. Patikti visiems – nuo auskaruoto goto iki penkių vaikų tėvo, ryšinčio kaklaraištį. Ir visų jų ten buvo daug. Tikrai daug. Tiek daug, kad iš karto aišku, jog scenoje išvysime šį tą ypatingo.

16722676_1252793024816406_8342608786879346217_o

Pasigirdus pirmiesiems „Tik iškart tik stipriau“ akordams pasidarė įdomu, kaip Lemon Joy‘ams pavyks prieiti prie publikos. Kai esi taip retai naujais albumais lepinanti grupė, kiekvienas pristatymas tampa panašus į bandymą „atsičiūchinti“ po klinikinės mirties. Visi abejoja, ar dar atsigausi, o tu hop ir atsistoji, lyg nebūtum pražuvęs. Nors grupės susikaustymą ir jaudulį uoste užuodžiau, asmeniškai man visada maloniau matyti tikras emocijas, nei „juk sakiau, kad mes kieti“ kaukę. Vėliau Igoris ir pats prisipažins prieš koncertą jautęs jauduliuką. Gražu, jei tokį pajusti dar pavyksta, vadinasi, ant scenos lipama ne tuščiai.

Techniškai koncertas padarytas be priekaištų. Šviesos stulpai už muzikantų nugarų ir kartkartėmis sušmėžuojanti W raidė atrodė solidžiai ir didingai. Pliusas už tai. Vis dėlto, iki 5 ***** pasitenkinimo trūko pačios grupės iniciatyvos. Muzikantai atrodė lyg prisiūti prie scenos, o Igoris sujudėdavo tik tada, kai reikėjo pasikeisti gitaras. Išlaikytas stilius yra gerai, bet per ilgai užsilaikyti taip pat nederėtų. Situacija pasikeitė suskambus tituliniam albumo hitui „Willkommen“, po daugiau nei pusės koncerto. Tik tada pajutau, kad Lemon Joy patiems iš tiesų patinka tai, ką jie groja. Žinoma, publika šėlo ir per kitus kūrinius. Šėlo kaip reikiant. Bet kai turi tokį įvairų gerbėjų ratą, savaime aišku, kad kas nors vis tiek plos.

16707231_1252792968149745_7979091338932011046_o

Ties viduriu įsibėgėjęs koncertas epogėjų pasiekė užgrojus pirmiesiems „Balta Meilė“ akordams. Kai skamba toks kultinis kūrinys, net ir didžiausiam stabarui kojos pačios ima kilnotis. Pasijutau lyg grįžus į tuos laikus, kai linksmybių netemdė snobiškumas ir hipsteriškas susilaikymas nuo nurautų šokių. Šoko visi ir visaip. Jei set-liste būtų įrašytas vien tik šis kūrinys, pagal tai, kokią smagią seratonino dozę jis paleido į mano smegenis, to JAU būtų užtekę, kad ateičiau į koncertą.

Willkommen“ užkurtas drive‘as laikėsi iki pat paskutinio gabalo (pagal nugirstus kaimynų pašnekesius, ir laukiamiausio) „Kažkada“ akordų ir šventiško konfeti lietaus. Žodžiu, koncerto apšilimas kiek per ilgas, bet pati treniruotė irgi aukščiausios prabos. Būtų idealu, jei su kiekvienu „Willkommen“ pristatymu (o jų nusimato dar 9) apšilti laiko reiktų vis mažiau, o muzikantai švytėtų tokia pat meile savo kūrybai, kokią demonstruoja jų gerbėjai. Kita vertus, kai tie nauji albumai susilipdo tik kas penktu Kalėdų Senelio atėjimu, tai nėra ko norėti. Krikštyji juos kaskart lyg pirmą kartą. Iš dalies tame ir slypi deficito žavumas – smagiau, kai koncerto tenka palaukti, o ant scenos nelipama tik tam, kad kažkur reikia „atsižymėti“.

16665044_1252795511482824_2311892701441445288_o

Lemon Joy sugebėjo įrodyti, kad dar nėra tapę nei kokiais ten senoliais, nei gyvosiomis legendomis (ačiū Dievui), o jų kelyje dar daug nesuartų muzikinių laukų. Tik imk ir darbuokis. O trąšų, nenuilstančių grupės fanų, į vieną koncertą gali pribirėti ir pilnutėlė „Compensa“ (nežinau kaip jums, o man tai – pakankamas rodiklis). Kai visi jie susikibę už rankų, sėkme ir šviesiomis ateities prognozėmis galima neabejoti. “Tik stipriau”!


Žymos:, , , ,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą